Sakrifica - Flijimi

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė

Sakrifica - Flijimi

Mesazh  FM prej 09.06.09 18:40

Ritual - Sakrifica

Fenomeni i flijimit, i vjetėr sa vetė jeta



Jeta njerėzore zhvillohet nė mes tė dy kufijve tė saj, lindjes dhe vdekjes. Raporti nė mes tė kėtyre dy kufijve ėshtė antonimik, pėrderisa i pari shėnon fillimin e jetės, i dyti tregon fundin e saj

Jeta njerėzore zhvillohet nė mes tė dy kufijve tė saj, lindjes dhe vdekjes. Raporti nė mes tė kėtyre dy kufijve ėshtė antonimik, pėrderisa i pari shėnon fillimin e jetės, i dyti tregon fundin e saj. E tėrė historia njerėzore ėshtė njė luftė, herė mė e ashpėr e herė pak mė e dobėt, nė mes tė forcave qė e mbrojnė, e begatojnė dhe e fisnikėrojnė jetėn njerėzore dhe atyre qė e rrezikojnė atė deri nė zhdukje.

Njerėzimi, nė kėtė luftė tė vazhdueshme pėr ta mbrojtur dhe pėr ta bėrė mė tė denjė jetėn, ėshtė detyruar ta flijojė pjesėn e vet mė tė dashur, mė tė ndėrgjegjshme dhe mė heroike. Flijimi i bėrė nė emėr tė idealeve tė larta, tė cilat nė esencė nėnkuptojnė lirinė, nėnėn e tė gjitha tė mirave, pa tė cilėn jeta njerėzore e humb kuptimin e saj, ėshtė shndėrruar, qė nė fillim, nė aktin mė tė lartė dhe mė sublim qė mund tė bėjė njeriu. Qėndrimi qė mban njė shoqėri ndaj kėtij akti, ėshtė dėshmia mė bindėse pėr vlerat morale tė saj.

Flijimi i virgjėreshave

Njėra prej formave mė tė lashta tė flijimit ėshtė flijimi i vajzave tė bukura dhe virgjine. Kjo formė e flijimit ėshtė prezente nė kulturat e shumė popujve. Banorėt e ishujve Maldive nė Oqeanin Indian, sa herė paraqitej shpirti i keq nė det nė formė barke tė ndriēuar me shumė drita, e merrnin njė virgjėreshė, e stolisnin dhe e ēonin nė njė faltore nė breg, me dritare tė kthyer nga deti. Aty e linin gjatė natės, ndėrsa kur ktheheshin nė mėngjes e gjenin tė ēvirgjėruar dhe tė vdekur. Mbreti trojan Laomedonti, flijoi vajzėn e tij Hesionėn pėr t'i shpėtuar njerėzit nga pėrbindėshi i detit, i cili i hante ata.

Shembujt e mėsipėrm tė flijimit na kujtojnė njė tip tė tregimit popullor, variantet e tė cilit i hasim nė shumė vende tė botės, nga Japonia nė Lindje e deri te Skandinavia e Skotlanda nė Perėndim, nga Jugu evropian e deri tek Veriu afrikan. Detajet mund tė ndryshojnė nga populli nė popull, por esenca e tregimit mbetet e pėrafėrt apo tėrėsisht e njėjtė.

Paraqitet gjarpri shumėkrerėsh, pėrbindėshi apo kuēedra, e cila do ta zhdukte tėrė popullin, nėse nuk i bėhej fli ndonjė njeri, zakonisht ndonjė virgjėreshė. Shumė virgjėresha flijoheshin derisa i vinte radha vajzės sė mbretit apo princit, tė cilėn e dėrgojnė nė vendin e flijimit, por nė ēastin e fundit e shpėton njė trim nga shtresa e varfėr e popullsisė, tė cilit si shpėrblim i jepet pėr grua vajza e mbretit apo princit. Nė kėtė tregim hasim edhe fenomenin e flijimit, po edhe tė kundėrvėnies ndaj sė keqes dhe fenomenin e shpėrblimit tė merituar.

Flijimi pėr dashurinė

Shkakun e njė forme tjetėr tė flijimit njerėzor e gjejmė tek dashuria si fenomen kryesor, pa tė cilin nuk mund tė paramendohet jeta. Janė tė shumtė shembujt e flijimit tė tė rinjve shumė tė bukur, tė cilėt e kanė paguar me jetė dashurinė e shkurtėr me ndonjė perėndeshė tė pavdekshme. Mė i njohuri dashnor mitik ėshtė padyshim Hipoliti i Bukur, i dashuruar nga Artemise, i vdekur nė lule tė rinisė dhe i vuajtur nga virgjėreshat pėr ēdo vit.

Kėta dashnorė tė pafat nuk kanė qenė vazhdimisht vetėm figura mitike, gjithashtu edhe legjendat, tė cilat gjakun e tyre tė derdhur e gjejnė nė ngjyrėn e kuqe tė shumė luleve. Ata nuk janė vetėm krijime popullore me simbole tė imagjinuara poetike, por nė vetvete pėrmbajnė njė filozofi tė thellė pėr esencat e jetės njerėzore, tė vėshtruara gjithmonė nė raport me fenomenet natyrore.

Kjo filozofi mban tė veshura rrobat e pikėllimit meqė prej saj ka buruar gjithmonė, praktika tragjike e flijimit. Dashuritė e mėdha kanė hasur edhe pengesa tė mėdha dhe pėrpjekja e dashnorėve pėr t'i tejkaluar ato, shpeshherė, ėshtė paguar me ēmimin e jetės sė njėrit apo tė tė dy dashnorėve. Kjo praktikė tragjike nuk ėshtė e panjohur as nė kohėn tonė dhe ka qenė e ėshtė ende tematikė e preferuar pėr shumė poetė, prozatorė e dramaturgė.

Flijimi pėr shkak tė demaskimit tė tradhtisė

Njėra prej formave mė tė larta tė flijimit ėshtė ajo, kur bėhet nė emėr tė demaskimit tė tradhtisė ndaj atdheut dhe lirisė sė tij. Shembulli mė domethėnės i kėsaj forme tė flijimit ėshtė ai i Laokoontit, djalit tė Antenorės dhe Teanit, i cili zgjoi zemėrimin e Apolonit pėr shkak se dyshoi nė arsyeshmėrinė e futjes sė Kalit tė Drunjtė nė Trojė, duke shqiptuar fjalėt proverbiale: "Mos u besoni djajve kur bien dhurata".

Vėrejtjen e Laokoontit, tė menēur e trim, trojanėt nuk e pėrfillėn, prandaj kėtė mospėrfillje e paguan shtrenjtė: Troja u pushtua dhe u shkatėrrua gjer nė themel, sikur tė mos kishte ekzistuar kurrė, ndėrsa Laokoonti u ndėshkua nga Apolloni (kuptohet, gjithnjė sipas versionit tė pushtuesve grekė, i cili mund tė jetė njė formė e kamufluar e krimit tė bėrė mbi tė nga njerėzit qė kanė marrė pjesė nė tradhtinė e madhe ndaj Trojės), i cili i dėrgoi dy gjarpėrinj tė mėdhenj deti, tė cilėt ia lidhėn dy djemtė e tij binjakė (Antifantin dhe Timbajin) dhe kur erdhi pėr t'iu ndihmuar e mbytėn edhe atė.

Nė kėtė kontekst duhet theksuar fakti se nuk ėshtė rastėsi, qė Dante Aligeri, brezin e tretė tė rrethit tė nėntė tė Ferrit e quan me emrin e nėnės sė Laokoontit, Antenora dhe nė tė vendos tradhtarėt e atdheut.

Flijimi nė emėr tė triumfit mbi vdekjen

Njė formė tjetėr e flijimit tė bėrė nė emėr tė fitores mbi vdekjen ėshtė flijimi i parashikuesit dhe mjekut tė njohur mitik Asklepit apo nė trajtėn latine Eskulapit, i cili u bė i famshėm nė saje tė forcės sė tij pėr t'i ngjallur tė vdekurit. Hadi, Zoti i botės sė tė vdekurve, i zemėruar pėr shkak tė ngjalljes sė Likurgut, Tindarit, Kapanejit, Glaukut dhe Hipoklitit nga Eskulapi, u ankua te Zeusi se po ia merrte tė vdekurit nga bota e tij e nėntokės, duke i thyer rregullat e vendosura nga perėnditė, prandaj ky i fundit e vrau me rrufe. Simbolika e kėtij flijimi me semantikėn e saj mbulon tėrė filozofinė tragjike tė njeriut pėr ta mbrojtur ekzistencėn e vet, qoftė edhe duke kundėrshtuar "zotėrat", cilėtdo qofshin ata.

Prometeu dhe flijimi prometeik

Prometeu, i shndėrruar nė simbol tė flijimit njerėzor pėr ngritjen e kualitetit tė jetės, ishte miku i madh i njerėzve dhe mė i menēuri nė mesin e titanėve, prandaj i mėsonte njerėzve arkitekturėn, astronominė, matematikėn, lundrimin, mjekėsinė.

Prometeu i kishte mbledhur tė gjithė shpirtrat e lig, tė gjitha tė ligat, tė cilat e rėndojnė jetėn dhe i kishte futur nė njė arkė duke porositur vėllanė e tij, Epimeteun, ta ruante pėr tė mos e hapur askush. Nga ky informacion elementar pėr tė, shohim se Prometeu ishte paraardhėsi mitik i shumė profesorėve tė mėvonshėm, tė cilėt pėrgatitėn gjenerata tė tėra intelektualėsh, duke mos pranuar asnjė tabu tė vendosur nga zotėrat e qiellit apo tė tokės.

Pėr t'iu hakmarrė Prometeut, Zeusi ua mori zjarrin njerėzve, por Prometeu me ndihmėn e perėndeshės Atena arriti tė shkojė nė Olimp. Aty fshehurazi e ndezi pishtarin nė qerren diellore tė Heleut dhe pėrsėri ua solli zjarrin njerėzve nė tokė. Pėr kėtė vepėr, Zeusi zemėrak e hakmarrės e lidhi me hekura nė njė shkėmb nė Kaukaz.

Gjatė ditės, njė shqiponjė grabitqare ia hante mėlēinė, e cila rritej gjatė natės, tė nesėrmen pėrsėri ia hante dhe kėshtu me radhė deri nė pambarim. Dhembjes dhe mundimit nuk i gjendej fundi. Por hakmarrja e Zeusit nuk pėrfundoi me kaq. Ai e krijoi Pandorėn, gruan e bukur, por shumė mendjelehtė, me tė cilėn detyroi tė martohej Epimeteun. Pandora mendjelehtė e hapi arkėn dhe nga ajo dolėn shpirtat e ligj, tė gjitha tė ligat, pre e tė cilave sė pari u bė vet ajo me tė shoqin.

Nga flijimi i Prometeut u krijua nocioni prometeizėm, i cili mė vonė shėrbeu si mbulesė semantike pėr tė gjitha flijimet njerėzore tė bėra nė emėr tė korrigjimit dhe fisnikimit tė jetės dhe pushtimit tė vazhdueshėm tė hapėsirave tė pakufishme tė lirisė. Figura e Prometeut u shndėrrua nė simbol tė intelektualit veprues, pavarėsisht nga rreziku.

Flijimi i intelektualit pėr shkak tė ideve dhe mbrojtjes sė tyre

Intelektualėt, nė shumicėn e shoqėrive, formalisht janė ēmuar dhe respektuar, prandaj shpeshherė kanė qenė tė priviligjuar, por nė tė shumtėn e rasteve, privilegjet kanė vlejtur pėr intelektualėt e instrumentalizuar nga politika apo nga pushtetarėt.

Intelektualėt e instrumentalizuar, zakonisht, kanė qenė mediokėr. Por, intelektualėt e mirėfilltė, ata qė kanė bėrė epokė, i kanė rrėnuar statuskuotė e ruajtura me fanatizėm nga mediokritetet, nė njėfarė forme ata kanė qenė heretikė apo sė paku i kanė shpallur tė tillė.

Duke qenė vetėdije kritike e kohės sė vet, intelektuali ėshtė vizionar, ndėrsa vizionariteti ėshtė armik i rehatllėkut, qė e krijon e njohura, sepse ai sugjeron shtigje tė reja dhe tė panjohura nė botėn e ideve dhe mendimit njerėzor.

Shembull emblematik i flijimit tė intelektualit ėshtė dėnimi i Sokratit me vdekje, duke ia dhėnė gotėn e helmit. Akuza kundėr tij ishte banale, siē kanė qenė, pothuajse gjithmonė, akuzat e mediokėrve ndaj mendjeve tė ndritura, tė cilat, me rrezet e mendimit gjenial, i kanė ndriēuar epokat e tyre e sidomos ato qė kanė ardhur pas ndėshkimit tė tyre apo flijimit tė tyre tė ndėrgjegjshėm.

"Sokrati ėshtė fajtor - fillonte akuza - se humbet kohėn e tij duke vrojtuar misteret e tokės dhe tė qiellit, e bėn tė zezėn tė bardhė dhe tė bardhėn tė zezė dhe ua mėson tė tjerėve kėto gjėra", duke vazhduar mė tutje, "Sokrati ėshtė fajtor, sepse korrupton tė rinjtė, nuk beson nė perėnditė e Atdheut, po nė hyjni tė reja".

Nė "Apologji" Sokrati dėshmon se akuza e Anitit (tregtar i pasur), Meletit (poet mediokėr) dhe Likonit (demagog shumė dinak) dhe e tė tjerėve ėshtė vetėm njė pretekst, siē kanė qenė, pothuajse gjithmonė, akuzat kundėr intelektualėve, vizionariteti i tė cilėve e ka lėkundur gjithmonė amullinė shoqėrore, e cila ka prodhuar siguri pėr mėkatarėt e tė gjitha llojeve dhe qyqarėt, qė i frikėsohen ēdo ndryshimi nė jetėn njerėzore, ēdo risie, qoftė ajo edhe pėr tė mirėn e tyre.

Vizionariteti i Sokratit u konsiderua herezi, prandaj me kohė kundėr tij u zgjua urrejtja e shumė njerėzve, tė cilėt patėn zili ndaj filozofit, prandaj u kujdesėn me kohė ta ndėrtonin malin e thashethemeve dhe shpifjeve.

Sokrati ėshtė i vetėdijshėm se as nuk ėshtė i pari e as i fundit nga njerėzit e ndershėm, tė guximshėm dhe tė ditur, qė akuzohen nga cmirėzinjtė, tė cilėt nuk mund t'i durojnė tė diturit, ata qė ua tregojnė publikisht tė vėrtetėn se nuk janė e as nuk mund tė jenė pronarėt e diturisė e tė virtytit dhe as qendra e botės, por qenie gjysmake, helmuese tė jetės njerėzore dhe armiq tė pėrbetuar tė zhvillimit tė shoqėrisė.

Flijimi i Sokratit ėshtė tėrėsisht i vetėdijshėm. Kėtė e dėshmon qėndrimi dinjitoz i tij gjatė gjykimit.

Atij nuk i duhet mėshira e gjykuesve tė tij, prandaj shprehet kundėr saj dhe traditės sė shėmtuar tė kėrkimit tė mėshirės nė gjykatore, qoftė edhe duke i sjellur fėmijėt e mitur aty, sepse gjykatėsi, sipas tij, nuk shpėrndanė ndere, por pėrcakton atė qė ėshtė e drejtė, pra, ai, ėshtė betuar jo pėr tė ndihmuar kėdo sipas dėshirės, por pėr tė gjykuar drejtė, sipas ligjit.

Sa mė i patundur qė tregohet, gjatė gjykimit, nė qėndrimin e tij sfidues ndaj padrejtėsisė dhe mėshirės qė mund tė ketė ajo, aq mė i madhėrishėm bėhet akti i flijimit nė emėr tė emancipimit tė shoqėrisė njerėzore, nė themelet e tė cilit janė murosur tė vėrtetat e shumė Prometeve, Laokoontėve, Eskulapėve dhe Sokratėve.

Fundi i Apologjisė sė Sokratit ėshtė njė tėrheqje e vėrejtjes atyre qė e dėnuan me vdekje se janė damkosur nga e vėrteta me turp e padrejtėsi tė pėrjetėshme apo njė mallkim, qė ka zgjuar nga gjumi ndėrgjegjen njerėzore dhe ua ka kundėrvėnė ato padrejtėsisė, gėnjeshtrės, cmirės, po edhe mėshirės sė kėrkuar nga ato.

Ky mallkim, qė tingėllon si kambanė madhėshtore nė veshėt e ndėrgjegjes sė qytetėrimit evropian, ėshtė i thjeshtė dhe aktual nė ēdo kohė: "Mirė pra, o qytetarė, unė po ju them se mbi ju qė mė vratė, pas vdekjes sime, ka pėr tė rėnė njė ndėshkim i tmerrshėm, ju betohem, shumė mė i tmerrshėm se ai qė mė pėrcaktuat mua. Ju pandehni se duke bėrė atė qė bėtė do tė shpėtoni nga dhėnia llogari pėr jetėn tuaj, por do tė ndodh pikėrisht e kundėrta".

Nė kėtė mallkim tė Sokratit haset edhe kategoria e ndėshkimit tė sė keqes, pra dhėnia llogari para drejtėsisė pėr paudhėsitė e bėra.

Kjo arritje e drejtėsisė mund tė jetė shpeshherė e vonuar, por ėshtė e pashmangėshme. Edhe pasi e dėnuan dhe gjendej nė burg, duke pritur fundin e jetės sė tij nga gota e helmit, Sokratit ia krijuan mundėsinė e arratisjes disa miq tė tij nė krye me dishepullin e tij tė devotshėm Kritonin, por ai nuk pranoi tė arratisej edhe pse korrigjohej njė padrejtėsi e bėrė ndaj tij.

Dėnimi i Sokratit apo flijimi i tij ėshtė njė tragjedi, e cila nuk e njeh rastėsinė. Heroi tragjik shkon drejt vdekjes apo zhdukjes fizike, pėr ta bėrė tė pavdekshme botėn e ideve, kėtė botė hyjnore pėr tė cilėn ia vlen tė flijohet mirėqenia materiale e nėse kėrkohet edhe jeta.

Bota e ideve ėshtė nėna shtatzėnė, qė lind foshnjėn e saj tė quajtur LIRI.


Edituar pėr herė tė fundit nga Explorer nė 13.09.14 19:08, edituar 1 herė gjithsej
avatar
FM

1186


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Zattoo prej 29.01.10 9:42

Mjerisht ketu ne kete shkrim shume pak flitet per sakrificat njerezore ne emer te religjionit.

Historia e njerezimit eshte e mbushur plot sakrifica, por shtrohet pyetja pse Zoti ka nevoje qe ne te sakrifikohemi mos edhe ai ka nje ndjenje shtazore brenda tij.

Pse patjeter duhet bere kurbane per te, pse ai behet kaq "cekrrimtar" kur ka krijuar kete univers pa fund, pse kjo ndjenje egoiste e tij !!!??? A di dikush te shpjegoj kete?
avatar
Zattoo

698


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Elizza prej 17.03.10 13:05

Vendi dhe roli i sakrificės nė Islam

Nexhat Ibrahimi

1. Hyrje
Tė dhėnat historike, arkeologjike, tabelat e ndryshme prej ēeramike apo rrasat prej guri dhe figurat e herioglifet e skalitura nėpėr muret e shpellave dhe sidomos nė Librat e Shenjta tregojnė se sakrifica (kurbani) ėshtė pjesė me rėndėsi nė jetėn e popujve tė kaluar.

Edhe adhuruesit e trupave qiellorė, edhe animistėt sakrificėn e kanė trajtuar pozitivisht. Duke sakrifikuar vlera materiale, e herė-herė edhe vetė njeriun, ata dėshiruan t’i zbusin shpirtrat hujnorė, ta fitojnė simpatinė e tyre dhe nė kėtė mėnyrė ta kenė ndihmėn e zotave gjatė jetės shumė tė vėshtirė.1) Tė dhėnat ekzistuese shkencore dėshmojnė se sakrifica ka qenė thellė e rrėnjosur edhe te popujt e vjetėr si asirianėt, persianėt, grekėt, ilirėt, fenikasit, egjiptianėt, arabėt parakur’anor dhe popuj tė tjerė.2)

2. Sakrifica e lashtė sa edhe njeriu

Sakrifica nuk ėshtė karakteristikė vetėm e popujve primitivė, mosbesimtarė, por edhe e popujve qiellorė, tė cilėt pranuan porosinė hyjnore nė kontinuitet . 3)

Kjo dhuratė e Allahut me dėrgimin e pejgamberėve si udhėzues tė njerėzisė ishte pėr arsye tė pamjaftueshmėrisė sė njeriut qė tė ekzistojė vetvetiu, i pavarur nga ēdo gjė dhe pėr ēdo gjė. I lėnė pa ndihmėn hyjnore, njeriu do tė ishte i parafinuar, egoist e primitiv, prandaj intervenimi hyjnor njeriun e lartėsoi dhe fisnikėroi kurse sakrificėn e tij e bėri altruiste, humane dhe sociale. 4)

Sakrifica nėnkupton gatishmėrinė e njeriut pėr sprovė, andaj fatkeqėsitė por edhe favoret janė filterė pėr sprovimin e njeriut. Trim e hero nuk ėshtė vetėm pse thotė se ėshtė, por trim ėshtė nėse nė rast fatkeqėsie edhe tregohet dhe dėshmohet para Allahut dhe para vetes nė brendinė e vet sipas qėllimit tė vet, e pastaj edhe nė jashtėsi ndaj tė tjerėve sipas pėrcaktimit tė Krijuesit tė madhėrishėm.

Allahu i madhėrishėm njerėzit e Tij tė dashur e tė zgjedhur shpesh i vė nė sprova tė ndryshme dhe me kėtė ka pėr qėllim tė tregojė dhe dėshmojė sinqeritetin dhe pėrkushtimin e tyre ndaj Zotit Njė dhe tė Vetėm. Pėr kėtė Muhammedi a.s. thotė se shkalla e disa njerėzve ėshtė mė e madhe varėsisht nga shkalla e sprovave qė do tė pėrjetojnė. Me kėtė ata pėrvetėsojnė dashurinė, kėnaqėsinė, afėrsinė dhe natyrisht shpėrblimin e Allahut nė kėtė dhe nė Botėn tjetėr.
Kėshtu me sprova mė tė rėnda u sprovuan Pejgamberėt e Allahut, pastaj tė dashurit e Tij (evlijatė) dhe besimtarėt e mirė dhe ata mė pak tė mirė, varėsisht nga fuqia sa mund tė bartin, sepse Allahu askend nuk e ngarkon me atė qė nuk mundet. Dijetarėt mendojnė se vetėm njerėzit e humbur nuk sprovohen, sepse ata i janė lėnė jetės sė embėl nė kėtė botė dhe jetės sė hidhur nė botėn tjetėr.

Pėr dallim prej kėsaj kategorie njerėzish, njerėzit e mirė brengosen nėse pėr njė kohė nuk sprovohen. Kjo ėshtė shenjė se ata gjenden larg mėshirės sė Allahut xh. sh..
Lidhur me kėtė e theksojmė njė hadith tė Muhammedit a.s., tė cilin e transmeton Ebu Hurejre:
“Kur Allahu e do njė njeri, e vė nė sprovė, qė ta dėgjojė lutjen e tij tė pėrunjtur.” (Bejhekiu sipas Ebu Hurejres).

3. Humbja si gurė sprove

Humbja zė vend me rėndėsi nė Islam dhe nė pėrgjithėsi. Ajo ėshtė njė faktor me rėndėsi nė testimin e pėrkushtimit tė ndonjė njeriu kundrejt diēkahit. Por a ėshtė humbja nė ēdo rast gurė sprove? Jo, natyrisht nuk ėshtė. Humbja ėshtė test i pėrkushtimit, test i zotimit kur nė vete pėrmban qėllimin, vullnetin dhe sinqeritetin pėr hir dhe dashuri tė dikujt. Vetėm atėherė humbja ėshtė sakrificė, kurban.

Kėtė e vėrteton Kur’ani mjaft qartė:
“Kurrė nuk do ta arrini sinqeritetin e plotė me besim (as kėnaqėsinė e lumtur nė xhennet) derisa tė mos e jepni mė tė dhembshmen (mė tė dashurėn) e pasurisė suaj. Ēkado qė jepni (pėr Zotin), All-llahu atė e di.” (Ali Imran, ajeti 92).

Mesazhi ėshtė i qartė: muslimani duhet ta sakrifikojė ēdo gjė tė dashur dhe tė ēmueshme nė kėtė botė nė pėrkushtim dhe dashuri ndaj Allahut tė madhėrishėm dhe ndaj Pejgamberit tė Allahut:
“Thuaj (o i dėrguar): “Nė qoftė se etėrit tuaj, djemtė tuaj, vėllezėrit tuaj, bashkėshortet tuaja, farefisi juaj, pasuria qė e fituat, tregtia qė frikoheni se do tė dėshtojė, vendbanimet me tė cilat jeni tė kėnaqur, (tė gjitha kėto) janė mė tė dashura pėr ju se All-llahu, se i dėrguari i Tij dhe se lufta pėr nė rrugėn e Tij, atėherė, pritni derisa All-llahu nuk vė nė rrugėn e drejtė njerėzit e prishur.”' (Et-Tevbeh, ajeti 24).

Sakrifica prandaj ėshtė zotim i veēant pėr sinqeritet dhe pėrkushtim. Esenca e saj ėshtė kur vetėdijshėm dhe vullnetarisht humbet diēka e dashur dhe e ēmueshme nga njeriu pėr hir dhe dashuri ndaj Allahut dhe pėr kėnaqėsinė e Tij.

Sakrifica pėrveē cilėsisė sė dėshmimit tė sinqeritetit dhe pėrkushtimit ka edhe cilėsinė e shpagimit ashtu qė ajo nė besim tė shfaqet nė tė dy format e veta edhe si dėshmi konkrete tė sinqeritetit dhe pėrkushtimit edhe si shpagim tė disa mėkateve. Sakrifica nė Islam rregullohet edhe me dispozita fetare kėshtu qė merr karakter ligjor, detyrues ndėr muslimanėt.
Kėshtu vijmė qė sakrificėn si nocion i pėrgjithshėm ta kundrojmė nė dy pėrmasa:

- Sakrifica si akt i pėrcaktuar formal nė fe dhe

- Sakrifica, si njė element i brendshėm, zė vend tė rėndėsi nė thelbin e kryerjes sė detyrimeve dhe ibadeteve tė tjera fetare nė pėrgjithėsi.5)

4. Sakrifica si akt formal i pėrcaktuar nė fe

Qė nga fillimi i jetės nė kėtė botė ekziston institucioni i sakrificės – kurbanit. Forma mė e zakonshme dhe mė shpeshtė e sakrifikimit ishte flijimi (prerja, therja) i njė kafshe tė caktuar shtėpiake. Arsyeja qėndron nė faktin se kafshėt paraqisnin njė vlerė ekzistenciale pėr njeriun dhe njerėzit sakrifikonin pikėrisht gjėnė mė tė shtrenjtė dhe sublime qė posedonin.

Kur’ani dėshmon se qysh me Ademin a.s. ėshtė konstituuar dispozita kur’anore e sakrificės - pėr prerjen e kurbanit. Sakrifica vazhdon edhe te pejgamberėt e tjerė, sikur te Ibrahimi a.s. dhe bijtė e tij. Sidomos ky institucion ėshtė i lidhur me Ibrahimin dhe Ismailin a.s., kur tė dytė u sprovuan me vlerėn mė tė shtrenjtė, babai ta sakrifikojė tė birin, kurse i biri tė sakrifikohet nga babai, si pėrmbushje e premtimit tė Ibrahimit a.s. dhėnė Allahut, kurse pėr dashuri dhe kėnaqėsi tė Allahut. Kėtė sprovė tė pėrkushtimit dhe nėnshtrimit ndaj urdhrit tė Allahut xh. sh., Ai e nderoi Ibrahimin a.s. me titullin e “Mikut” personal tė Tij (Halil-ur-Rrahman), qė ishte shpėrblimi mė i bukur pėr sakrificėn madhėshtore tė Ibrahimit a.s..

Nė kėtė mėnyrė u konstituua edhe institucioni aktual i prerjes sė kurbanit ndėr pasardhėsit e Ismailit a.s. dhe u konfirmua nė kohėn e Muhammedit a.s. pėr tė mbetur si formė e pėrcaktuar e sakrificės nė Islam deri nė Ditėn e Fundit. Krahas karakterit personal ndėrmjet Allahut dhe njeriut qė e pretė kurbanin, pėrmasa mė e lartė e mundshme, sakrifica posedon edhe pėrmasėn mė tė gjerė shoqėrore dhe sociale:

“Devetė (therrjen e tyre pėr kurban) ua kemi bėrė prej dispozitave tė All-llahut, e ju prej tyre keni dobi, andaj pėrmendeni emrin e All-llahut duke qenė ato (tė pėrgatitura pėr therrje) nė kėmbė, e kur tė shtrihen ato nė tokė (dhe t’u dalė shpirti), hani prej tyre dhe ushqeni nevojtarin dhe atė qė lyp. Ashtu, ato ua vėmė nė shėrbimin tuaj qė ju tė jeni mirėnjohės. Tek Allahu nuk arrin as mishi e as gjaku i tyre, por te Ai arrin bindja juaj. Ai ashtu ua nėnshtroi ato juve qė ta madhėroni Allahun pėr udhėzimet qė ua bėri. Bamirėsve merru myzhde.” (El-Haxhxh, ajeti 36-37).

Krahas pėrmasės sociale tė sakrificės / kurbanit, thelbi i sakrificės megjithatė mbetet pėrmasa personale ndėrmjet Krijuesit dhe njeriut, sepse “tek All-llahu nuk arrin as mishi e as gjaku i tyre, por te Ai arrin bindja juaj”, arrijnė veprat sinqerisht tė vepruara nga njeriu.6)

5. Pėrmasa e brendshme e sakrificės

Deri sa sakrifica ėshtė ajo garanci e ēmueshme me tė cilėn konfirmohet dhe manifestohet nėnshtrimi, dashuria dhe pėrkushtimi i dėlirė, sinqeriteti nė kryerjen e ēfarėdo aktiviteti (sidomos fetar) ėshtė i lidhur ngushtė pėr nocionin e sakrifikimit. Ēdo pėrpjekje posedon sakrifikim. Pėr ta bėrė njė punė tė vlefshme sakrifikohet koha e lirė; pėr ta ndihmuar dikend nė nevojė sakrifikohet njė pjesė e pasurisė etj. Ashtu ėshtė edhe me aktivitetet fetare. Gjatė kohės sė agjėrimit njeriu sakrifikon duke mos ngrėnė e pirė, duke mos menduar e vepruar pa i analizuar gjerat mirė etj.. Pėr kėtė arsye, Allahu nė njė hadith kudsij thotė:

“Agjėrimi ėshtė i Imi dhe vetėm Unė pėr tė shpėrblej, kurse ēdo vepėr e mirė shpėrblehet dhjetėfishė apo mė shumė.” (Buhariu).

Edhe zekati dhe sadakatul-fitri ėshtė sakrifikim i njė pjese tė pasurisė. Kjo bėhet pėr kėnaqėsi tė Allahut dhe me shpresė nė shpėrblimin e Tij.

Sakrifica e haxhit nė kohėn tonė nuk qėndron nė rrezikshmėrinė e jetės, sepse rrethanat e udhėtimit kanė ndryshuar tėrėsisht, por qėndron nė luftėn shpirtėrore pėr t’i thėnė JO forcave negative nė brendinė tonė, dhe potencialet tona materiale t’i riorientojmė drejt qėllimeve fetare kurse nė kundėrshtim me kėrkesat gjithnjė e mė tė mėdha konsumuese dhe materialiste.

Xhihadi ėshtė aktiviteti nė tė cilin mė sė qarti manifestohet sakrifica. Xhihadi ėshtė pėrpjekja qė fjala e Tij tė bėhet mė e larta, e jo lufta shfrytėzuese, skllevėruese e vrasėse (siē pretedojnė jomuslimanėt). Personi nė xhihad angazhohet nė rrugėn e Allahut me jetėn, pasurinė, kohėn e lirė dhe me privimin nga komoditeti qė e posedon. Ai e sakrifikon veten nė angazhime, sprova, rreziqe, dhembje e vuajtje, ofendime e pėrēmime nga mosbesimtarėt pėr dashuri dhe kėnaqėsi tė Allahut, si kur lufton me dije, fjalė e penė, ashtu edhe me luftė.

Prandaj, xhihadi nė tė gjitha format e tij nė brendinė e vet bartė sakrifikimin e sinqertė tė njeriut pėr dashuri ndaj Krijuesit dhe shpesh ka ndodh qė njeriu ka mbetur pa shėndetė, pasuri dhe jetėn e tij. Si pasojė e kėsaj ėshtė statusi i shehidit nė rrugė tė Allahut, i cili me sakrifikimin e tij e dėshmon Allahun si krijues tė tij tė mirėfilltė. Ēfarė shkalle ka shehidi tek Allahu dhe ēfarė janė shpėrblimet dhe begatitė tė cilat njeriu shehid i gėzon te Krijuesi i tij ėshtė e mirėnjohur dhe pėr kėtė nuk do tė flitet me kėtė rast.7)

6. Pėrfundim

Pėrsiatja e besimtarėve rreth sakrificės dhe sakrifikimit nė Islam duhet tė bėhet preokupim i vazhdueshėm. Ēdo besimtarė dhe njeri nė pėrgjithėsi duhet tė gjejė mėnyrėn dhe rrugėn pėr pjesėmarrje personale nė ndonjė formė tė sakrifikimit nė rrugėn e Allahut brenda mundėsive tė tij objektive.

Allahu nuk e do gjakun as trupin e Ismailit, por e don gatishmėrinė e tyre pėr sakrificė. As nga ne nuk kėrkohet derdhja e gjakut, por gatishmėria t’i ngadhėnjejmė sfidat e botės aktuale nė emėr tė Allahut.
avatar
Elizza

1074


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Neo prej 30.04.10 15:51

Flijimi



Sa herė qė duan t'u kėrkojnė diēka idhujve tė tyre, pėr t'i bindur qė tė pranojnė kutjen e tyre, ēojnė pėrpara tyre shumė vajza dhe djem, apo edhe burra e gra, dhe i ēajnė kraharorin, e ndėrsa janė ende gjallė i heqin zemrėn dhe organet e brendshme, duke djegur kėto tė brendshme pėrpara perėndive tė tyre dhe duke u ofruar atyre si flijim tymin.

Disa prej nesh e kemi parė tė gjithė kėtė dhe mendojmė se ėshtė gjėja mė e tmerrshme qė na kanė zėnė ndonjėherė sytė". Kėshtu, rrėfente 490 vjet mė parė Hernan Cortes, konkuistadori spanjoll tek fliste pėr aztekėt, tė cilėt mė vonė i mposhti dhe i nėnshtroi. Ia kishte dėrguar kėtė pėrshkrim tė tmerrshėm perandorit Karli V nė letrėn e tij tė parė relatuese qė nga Meksika.

Cortes nuk ishte njė njeri qė impresionohej kollaj, apo alergjik ndaj gjakut: qė nga viti 1519 deri nė 1521 pėr tė mbushur me flori arkat e tij, ai kishte kryer njė genocid tė vėrtetė. Qė do tė thotė se, nėqoftėse nėpėr letrat qė dėrgonte nė drejtim tė perandorit kishte pėrshkrime tė tillė drithėrues, atėherė ato qė kish parė duhej tė kishin qenė me tė vėrtetė llahtarisėse.

Victor Daviės Hanson, njė shkrimtar i njohur amerikan konfirmon: nė Tenochtitlan (sot Qyteti i Meksikos) gjatė disa festave nė nder tė perėndisė gjarpėr qė thirrej Quetzalcoati mund tė vriteshin deri nė 20 mijė persona brenda 24 orėve me njė ritėm "mė tė lartė se sa rekordi ditor i kampeve tė pėrqendrimit tė Auchvicit apo Daēaut".

Pėrveē aztekėve, edhe popuj tė tjerė tė Amerikės praktikonin flijimin e qenieve nejrėzore. Apocalypto, filmi i Mel Gibsonit, qė hapi shumė polemika nė vitin 2005 e qė u xhirua nė Yucatan, edhe pse kishte gabime historike qė u shoqėruan me tmerrin qė shoqėron njė film pothuajse horror, rrėfente njė tė vėrtetė: qytetėrimi i Majave u shpėrbė pėrpara mbėrritjes sė konkuistadorėve, ndoshta i shkatėrruar nga luftėrat tribale tė lidhura me ritet e pamėshirshėm fetarė.

Pra, parakolumbianėt kishin ndonjė gen tė veēantė qė i bėnte tė predispozuar qė tė vrisnin tė ngjashmit e tyre? Pėrgjigja ėshtė jo: Amerika e viteve 500 ishte thjeshtė e vonuar nė krahasim me pjesėn tjetėr tė botės.

Hyjni tė etura pėr gjak


Nė lashtėsi, domethėnė 15-20 shekuj pėrpara Cortesit dhe 20-25 shekuj pėrpara Mel Gibsonit, edhe Kontinenti i Vjetėr kishte Quetzalcoatlit e tij: qė kur njeriu kish nisur tė besonte tek perėnditė, i kishte imagjinuar ata tė ashpėr, tė etur pėr gjak.

Lajme nė kėtė drejtim na mbėrrijnė nga arkeologjia, por edhe nga burime tė shkruar: autorėt e lashtė, nė pėrgjithėsi greko-romakė i pėrkisnin njė bote tė interesuar pėr tė nxjerrė nė pah pėrdorimet mė tė egėr tė popujve rivalė; dhe duke qenė se rivalė tė Romės ishin tė gjithė, tė dhėnat nė lidhje me kėtė temė sigurisht qė nuk mungojnė.

Ndonjė shembull? Nė Angli, sipas Tacitit, britanėt "e konsideronin gjė tė shenjtė qė tė mbushnin altarėt me gjakun e tė burgosurve dhe tė kėshilloheshin me perėnditė, duke mbajtur nė duar tė brendshme tė njeriut".

Flijimi nė mėnyrė rituale i armiqve tė kapur nė luftėra ndodhte edhe nė Itali, mes etruskėve tė zhvilluar: "Vranė 307 ushtarė romakė tė burgosur: njė torturė brutale", shkruan Tit Livi nė lidhje me Tarkuinezėt. Nė Francė, e njėjta muzikė.

Jul Ēezari tek "De bello gallico" shkruante se, galėt i qetėsonin perėnditė e tyre tė pavdekshme, duke ofruar nė kėmbim jetėn e njė njeriu: "Ata qė janė tė sėmurė rėndė, apo qė ndodhen nė luftė a nė rrezik bėjnė flijime njerėzorė apo premtojnė qė tė vetėflijohen nė tė ardhmen".

Dhe mė tej: "Kanė statuja shumė tė mėdha, tė bėra prej xunkthi qė i mbushin me njerėz tė gjallė e mė pas u vėnė flakėn, duke i bėrė njerėzit tė vdesin mes flakėve". Zakonisht, viktimat pėrzgjidheshin mes tė paragjykuarve, sidomos fajtorėt pėr krime kundėr pronės. "Por nėse kėta mungojnė, flijohen edhe tė pafajshėm".

Italia, Franca dhe Anglia, kanė albume familjare shumė tė ngjashėm, me fotografi plot gjak e devocion. Tė ndryshme janė vetėm datat kur janė "shkrepur": lajmet e Tacitit pėr britanėt i pėrkasin kohėrave tė Perandorit Klaudio (41-54) ndėrkohė qė, pėrshkrimi i Tit Livit pėr etruskėt rregjistron njė episod arkaik (364 para Krishtit) dhe teksti i Ēezarit ėshtė diku nė mes tė kėtyre tė dyve (58-50 para Krishtit). Autorėt latinė lėnė tė kuptohet se ritet e pamėshirshėm nisėn tė marrin fund sapo filloi tė zgjerohet aksioni qytetėrues dhe "humanitar" i ushtruar nga Roma.

Ky aksion shprehej nė mėnyra tė ndryshme. Nė Angli, duke qenė se ritet e pėrgjakshėm tė britanėve kryheshin nėpėr pyje dhe pemishte, njė guvernator i epokės neroniane, Svetonio Paolino, inauguroi njė politikė shpyllėzimi sistematike. Ndėrsa nė Francė, Ēezari i shpėtoi galėt nga barbaritė, duke vrarė njė milion e 192 mijė (llogaritje e Plinit).

Por aksioni mė drastik pati nė sfond Kartagjenėn, kampione e flijimeve njerėzore, ku Roma i hyri me rrėnjė kėtyre veprimeve, duke shkatėrruar krejt qytetin.

Bijtė e Kartagjenės

Kartagjenazit ishin tė devotshėm ndaj dy hyjnive me origjinė fenikase, Baal Hammon, mbreti i perėndive dhe Tanit, perėndesha e pjellorisė. Curzio Rufo, historian latin i shekullit I-II pas Krishtit shkruan, se Baalit (i identifikuar me Chronosin grek dhe Saturnin latin, babai monstruoz qė gėlltiste tė bijtė) njerėzit nuk i ofronin, duke flijuar armiqtė apo skllevėrit, por pikėrisht bijtė e tyre.

Kjo ndodhte si nė Kartagjenė "deri nė shkatėrrimin e qytetit" (146 para Krishtit), edhe nė Fenicia, ku megjithatė riti ishte "pezulluar prej shekujsh" me mbėrritjen e Aleksandrit tė Madh (332 para Krishtit).

Njė konfirmim i rrėfimeve tė Curzio Rufos duket se, vjen nga arkeologjia, e cila ka nxjerrė nė dritė tophet-ė tė ndryshėm, ose vende kulti tė kartagjenasve ku janė ruajtur deri nė ditėt e sotme eshtra tė shumta fėmijėsh.

Tophet-i mė i madh (me dhjetė mijė trupa) ėshtė nė Kartagjenė, por dendėsia mė e madhe me varreza tė ngjashme ėshtė nė Sardenjė, koloni e lashtė punike: ka tophet-ė tė tillė nė Kaljari, Nora, Bitia, Sant Antioko, Tharros dhe nė Malin Sirai (pranė Karbonias). Tė tjerė gjenden nė Tunizi (Susa) dhe nė Siēili (nė Mozia dhe Selinunte).

Duhet thėnė se, shumė studiues kanė prirjen qė tė ridimensionojnė apo madje edhe tė mohojnė flijimet njerėzore tė kartagjenasve. Por deri nė tė kaluarėn e afėrt rrėfimet e Curzio Rufos dhe natyra e tophet-ėve nuk viheshin fare nė diskutim. Dhe ideja qė Kartagjena kish qenė njė lloj kampi shfarosjeje pėr fėmijėt ka patur shumė sukses popullor, edhe pse dėshmitė janė mbledhur dhe janė riofruar nga Salammbo, njė roman i famshėm i botuar nė vitin 1862 nga shkrimtari francez Gustav Flobert, i cili ėshtė konsideruar si babai i realizmit nė letėrsi.

Holokaust

Megjithatė, nė Kartagjenė Floberti nuk mund tė mburret me supremaci tė realizmit. Nė tė vėrtetė, pėrshkrimi mė i detajuar i riteve ndėshkues i pėrket dy historianėve tė lashtė grekė, Klitarkut dhe Diodor Sikulit.

Tė dy rrėfejnė pėr njė statujė gjigande tė Baal, me duart e hapura pėrpara dhe tė mbajtura pakėz pjerrėt: fėmija qė do tė flijohej vendosej nė duart e perėndisė dhe pjerrėsia e kėtyre bėnte qė trupi i tė voglit tė shkonte direkt e nė drejtim tė flakėve. Njė tjetėr grek, Plutarku, thotė se pėrpara se tė hidheshin nė zjarr fėmijėve u prisnin fytin, ndėrkohė qė njė bandė flautistėsh mbulonte thirrjet e tyre.

Edhe kėshtu, kuadri ėshtė mjaftueshmėrisht i tmerrshėm. Por ka edhe mė: nė familjet e fisnikėve, shton Diodori, kishte nga ata qė bėnin lojėn e tre tavolinave duke zėvendėsuar fėmijėt e tij me fėmijė tė tjerė qė i kishin blerė nė fshehtėsi dhe tė rritur ad hoc. Tregu i "tė sapolindurve pėr t'u therur" lulėzoi deri nė vitin 310 para Krishtit, atėherė kur Agatokli, tirani i Sirakuzės zbarkoi nė Afrikė dhe pushtoi Kartagjenėn. Fisnikėt vendas, qė e kishin mizėn nėn kėsulė e konsideruan pushtimin njė ndėshkim nga Baali pėr mashtrimin e tyre me fėmijėt. Dhe pėr ta qetėsuar i ofruan perėndisė 300 fėmijė me gjak blu.

Propaganda

Gjithēka e vėrtetė? "Jo, gjithēka e rreme", pėrgjigjet Piero Bartolini, docent i Arkeologjisė fenicio-punikase nė Universitetin e "Sassarit", njė prej pionerėve tė teorisė "mohuese". "Mbi tė gjitha duhet tė nėnvizojmė se burimet letrare janė pjesėrisht tė shprehur nga qytetėrime qė atėherė kanė qenė konkurentė tė Kartagjenės, domethėnė tė interesuara pėr tė diskredituar kulturėn e saj. Veē tė tjerash, po tė kemi parasysh se nė lashtėsi shtatė tė sapolindur nė dhjetė nuk mbijetonin vitin e parė tė jetės, njė popull qė do tė kishte flijuar edhe njėrin prej tre fėmijėve tė mbijetuar do tė zhdukej me shpejtėsi".

Ka edhe njė tjetėr argument qė tė bėn tė dyshosh tek burimet e lashtėsisė: nga ata qė flasin pėr tite tė tillė, askush nuk pėrmend burime tė dorės sė parė: Diodori jetonte nė Enna nė kohėrat e Ēezarit, pra, kur Kartahgjena ishte shkatėrruar tashmė, ndėrkohė qė Plutarku dhe Curzio Rufo do tė lindnin edhe mė vonė, nė epokėn perandorake. I vetmi autor qė mund tė ketė parė me tė vėrtetė me sytė e tij Baalin e famshėm qė digjte fėmijėt ėshtė Klitarku (shekulli IV para Krishtit), i cili megjithatė jetonte nė Egjipt.

Por, nėse Baal nuk i "hante" fėmijėt, atėherė ēfarė ishin tophet-ėt? "Faltore nė qiell tė hapur, ku varroseshin nė mėnyrė rituale kufomat e tė sapolindurve tė vdekur pėr shkaqe natyrore, apo fetuse nė rastet e aborteve", kėmbėngul Bartoloni. "Madje nė rastin e Sant Antiokos fetuset zėnė 50 pėrqind tė vendit".

Megjithatė, studimet qė janė kryer pėr tophet-ėt nuk ofrojnė rezultate tė paekuiuvokė: nė fakt hetimi pėr 180 varreza nė Tunizi, tė kryer nga Instituti i Mjekėsisė Ligjore i Universitetit tė Lilės nė Francė mund tė konfirmojė tezėn e traditės antike.

Dhe pėr kėtė arsye, ideja pėr tė deklasuar Diodorin dhe shokėt e tij si gėnjeshtarė plot fantazi nuk i bind tė gjithė. "Unė vazhdoj tė besoj se, nė botėn e atėhershme ka patur me tė vėrtetė flijime tė njerėzve", thotė Giovanni Brizzi, biograf i Hanibalit dhe docent i historisė romake nė Bolonjė. "Edhe se nuk ishin aq tė shpeshtė sa pėrpiqej tė propagandonte Roma.

Vdekja nė flakė ishte njė leitmotiv i kulturės lokale: Didona, themeluesja legjendare e qytetit vdiq nė turrėn e druve. Dhe nė Afrikėn e Veriut, flijimet pėr Baalin zgjatėn edhe mė shumė se sa vetė Kaartagjena: e thotė njė burim i padyshuar".

Burimi "pėrtej ēdo dyshimi" ėshtė Tertuliani, njė teolog kristian shumė pedant, por i saktė, i cili ka jetuar nė Tunizi nė mes viteve 160 dhe 220, e kėshtu qė ka qenė i largėt dhe i paditur (sipėr shkak tė epokės, ashtu edhe origjinės) pėr kryqėzatat antipunike qė u realizuan nga Roma.

Nė njė libėr tė titulluar "Apologetico", Tertuliani shkruante: "Nė Afrikė, deri nė kohėn e sundimit tė tiberit (vetėm njė homonim i perandorit) fėmijėt flijoheshin nė mėnyrė publike pėr Saturnin". Mė pas, priftėrinjtė e Baal do tė kryqėzoheshin, "por megjithatė ky rit edhe sot e kėsaj dite vazhdon tė kryhet nė mėnyrė tė fshehtė".

Edhe nė Romė...

Sidoqoftė, debati mbi Kartagjenėn mbetet i hapur. Nga ana tjetėr, akuzat e lashta greko-romake rrezikojnė qė tė rishfaqen si njė bumerang kundėr botės qė i lėshoi. Nė tė vėrtetė, nė Romė nuk ėshtė se mungonin krejtėsisht flijimet e njerėzve.

Dhe as nė Greqi. "nė Romė, nga burime tė ndryshėm kemi tė dhėna pėr episode tė ngjashėm mes tyre, tė gjithė tė epokės republikane", saktėson Brizzi. "Pėr qėllime favorizimesh janė varrosur tė gjallė nė mėnyrė tė njėkohshme nė Foro Boario katėr persona, domethėnė njė ēift galėsh dhe njė ēift grekėsh". Ai rit i pamėshirshėm, pėr tė cilin pasardhėsit do tė ndiheshin tė turpėruar, ishte i diktuar nga frika e armiqve luftėdashės.

Nė njė rast (228 para Krishtit), pėr shembull, Roma duhej tė pėrballej nė luftė me galėt e Italisė Veriore; nė njė tjetėr rast (216 para Krishtit) kishte Hanibalin tek portat, pas betejės sė Kanės. "Thuhet se varrosja e burrave dhe grave ndėrkohė qė ishin ende gjallė pėr tė falenderuar perėnditė ishte ndoshta njė rit etrusk, qė vetėm nė raste tė jashtėzakonshme kryhej nė Romė", shpjegon mė tej Brizzi. Praktikisht, Tit Livi duket se konfirmon, duke e quajtur atė vrasje tė katėrfishtė tė tė pafajshmėve "si pak romake".

E megjithatė vetė livi bie nė kontradiktė me vetveten, sepse ai saktėson qė tė katėrtit e vitit 216 para Krishtit u varrosėn nė njė vend "tė rrethuar nga gurė dhe qė prej vitesh ishte larė me gjakun e viktimave tė flijimeve njerėzore". Domethėnė ritet e tmerrshėm nė Romė nuk ishin aspak tė rrallė.

Dhe nuk kufizoheshin tek tė rriturit: kur Astrubali ra nė Itali (mes viteve 218 dhe 208 para Krishtit) me kėshillėn e disa etruskėve romakėt sakrifikuan njė fėmijė nga Frosinone: "E lanė tė gjallė nė njė shtėpi, e ēuan mė pas diku larg dhe e hodhėn nė det".

Simbole

Kėtij muzeu horroresh, Roma i dha fund (tė paktėn zyrtarisht) vetėm nė vitet 97-96 para Krishtit, kur senati vendosi tė ndalojė ēdo lloj riti magjik apo fetar me karakter vrasės. "Megjithatė flitė njerėzore vazhduan tė praktikohen nė raste tė jashtėzakonshėm deri nė epokėn perandorake", kėmbėngul Francesco Sini, docent i historisė sė tė drejtės romake nė Universitetin e Sassarit. "Nė fakt, Plini (qė jetoi nė shekullin I pas Krishtit) pohon se nė epokėn e tij ka patur raste tė tė varrosurve tė gjallė".

Mbetet tė ngrihet pyetja nėse perėnditė e Romės ishin tė etur pėr gjak pėr shkak se, imitonin tė tjerė tjetėrkund, apo sepse kishin qenė tė tillė qė nė fillim. Disa tė dhėna janė nė favor tė hipotezės sė dytė. Njė shembull: nė mesin e majit Roma e lashtė festonte njė cikėl festash tė quajtur Lemuria, gjatė tė cilave hidheshin nė lumė 27 kukulla prej kashte.

Domethėnia e atij riti ėshtė e panjohur, por duke qenė se njė herė e njė kohė Lumi Tevere konsiderohej njė perėndi, atėherė mund tė mendohet qė Lemuria ishte thjeshtė evolucioni i njė riti tė lashtė flijimesh me kukulla kashte tė gjalla.

Themele gjaku?

Njė tjetėr tregues pėr flijimet nė lashtėsi nga ana e latinėve ka dalė nė dritė gjatė viteve tė fundit, gjatė gėrmimeve tė kryera nė bazėn e Paladinos (pjesa mė e lashtė e Romės) nga Andrea Carandini, docent i arkeologjisė klasike nė Universitetin "La Sapienza" tė Romės dhe President i Kėshillit tė Lartė tė sendeve kulturore.

Poshtė shtėpisė ku jetonin murgeshat e lashtėsisė, nė njė shtresė qė i pėrket shekullit VIII para Krishtit, janė gjetur eshtrat e njė fėmije dhe njė vashe. "Mendo se bėhet fjalė pėr flijime njerėzish", ishte komenti elokuent i Carandinit pas kėtij zbulimi.

Nėse ėshtė me tė vėrtetė kėshtu si thuhet, atėherė zbulimi qė ndodhi nė Palatino do tė kishte njė efekt trazues: Roma, qė sulmonte tė huajt pėr tmerret qė kryheshin prej besimeve fetarė tė tjerė dhe pėr "motive njerėzore" shfaroste galėt, ērrėnjoste pemishtet e britanėve dje shkatėrronte Kartagjenėn, i ka gjakosur themelet e saj jo me vėllavrasjen e Romulit nė dėm tė Remit, por me flijimin njerėzor tė njė fėmije. Pra, ulkonja mėmė e Romės rrezikon tė transformohet nė njė perėndi tė pamėshirshme e tė etur pėr gjak, njė Quetzalcoatl latin.

Minotauri

MINOTAURI (greq. Minotauros, lat. Minotaurus) - pėrbindėsh me trup tė njeriut dhe me kokė tė demit, i cili ka jetuar nė labirintin e Knososit deri sa nuk e mbyti Tezeu, trimi i Athinės.

Pas asaj qė u tha lidhur me emrin e mbretit Minos dhe qė ėshtė edhe e njohur, po pėrsėrisim vetėm shkurtimisht: nėna e Minotaurit ishte Pasifea, bashkėshortja e Minosit, mbretit tė Kretės, ndėrsa baba, demi i shenjtė, nė tė cilin u dashurua Pasifea gjatė mungesės sė Minosit.

Pėr ta fshehur Minosi e ndėrtoi Labirintin, tė cilin e bėri Dedali, ndėrtimtari dhe artisti i shquar athinas dhe aty e ka mbyllur. Minosi nė Labirint i hodhi djemt dhe vajzat nga Athina, tė cilėt Egjeu, mbreti i Athinės pėr dėnim qė nė lojėrat athinase ia ka mbytur djalin, Andrageun, qe i detyruar qė pėr ēdo nėntė vjet t'i dėrgojė nė Kretė.

Nga ky tagėr nė gjak, Athinėn e ēliroi Tezeu, i biri i Egjeut, i cili vullnetarisht u lajmėrua nė mesin e djelmoshave tė sakrifikuar dhe me ndihmėn e vajzės sė Minosit, Ariadnės, e cila ia fali shpatėn, nė luftė tė rėndė, e mbyti Minotaurin.

Hollėsia se si e ka dėnuar Minosi bashkėshortėn e vet, Pasifenė, pėr ndėrtesėn e Dedalit dhe ngadhnjimin e Tezeut gjenden te emrat pėrkatės. Kėtu duhet thėnė disa fjalė pėr mitin pėr Minotaurin, origjinėn e tė cilit, shkencėtarėve nuk u ka shkuar pėrdore ta zbulojnė nė thellėsitė e shekujve. Ky mit ėshtė ruajtur nė versione tė ndryshme.

Sipas disave, Egjeu ka qenė i detyruar qė Minosit t'i dėrgojė ēdo shtatė vjet nėntė djelmosha dhe vajza athinase, ndėrsa sipas tė tjerėve pėr ēdo vjet, etj.

Mė interesante ėshtė qė shkenca moderne mendon se miti me tė vėrtetė, e mban nė vete bėrthamėn historike. Duket, se tagri nė gjak qė mbreti athinas ka qenė i detyruar t'ia japė mbretit tė Kretės ėshtė tregues i sundimit tė Kretės mbi Athinėn dhe nė pėrgjithėsi nė Detin Egje.

Pėr kėtė sundim dėshmojnė historianėt e vjetėr dhe arkeologėt e sotėm (gėrmimet jo vetėm nė Kretė, por edhe nė Peloponez, Qipro dhe nė ujėdhesat nė Detin Egje). Vrasja e Minotaurit paraqitet si simbol i realitetit tjetėr historik: se grekėt kontinentalė e kanė thyer dominimin e Kretės mbi qytetet e veta.

Dashurinė ndaj mitit pėr Minotaurin dhe pėrhapjen e tij e dėshmojnė pėrmendoret artistike antike. Janė ruajtur aq shumė sa qė mė lehtė ėshtė pėr t'i numėruar koleksionet antike, nė tė cilat nuk gjenden se sa koleksionet nė tė cilat gjenden tė paktėn nga njė ekzemplar.

Janė tė njohura gati treqind piktura nė vaza qė e paraqesin Luftėn e Tezeut dhe Minotaurin (kjo luftė kuptohet, ėshtė e paraqitur nė tė gjitha "vazat ciklike" me Veprat e Tezeut dhe gati tridhjetė vaza, nė tė cilat ėshtė i pikturuar Minotauri pa Tezeun. Prej veprave skulpturale me kėtė temė nė antikė ėshtė konsideruar pėr mė tė famshmen ansambli i Mironit Tezeu dhe Minotauri, siē duket nga gjysma e shek. 5. para e.s., kopja e sė cilės gjendet nė Muzeun Popullor tė Romės nė Terme.

Truporet e shkėlqyeshme helenistike tė Minotaurėve gjenden veēmas nė Muzeun Popullor Arkeologjik nė Athinė dhe nė Muzeun e Vatikanit. Prej mozaikėve me siguri kujdes tė veēantė meriton Minotauri nė labirint nga fundi i shek. III para e.s. dhe qė gjendet nė Muzeun Bardo nė Tunis. Figura tė shumta tė Minotaurit janė ruajtur deri nė kohėrat romake.

Nė anėn e prapme tė tyre gjendet labirinti i stilizuar. Kėtij miti artistėt i kthehen nė mėnyrė tė pareshtur, kėshtu qė edhe sot ėshtė pjesė pėrbėrėse e gjallė mė se tre mijė vjet tė historisė sė vjetėr tė Kretės, ėshtė temė nė art - prej mjeshtėrve tė panjohur tė shekujve tė lashtė tė kaluar e deri te Matisi dhe Picassoa (Pikasoa).

Rinia dhe marrja e komandės

Hanibali ishte djali mė i madh i Gjeneralit Kartagjenas, Hamilkar Barkas, i cili qe i suksesshėm nė Luftėn e Parė Punike. Vėllezėrit e tij mė tė vegjėl qenė Hasdrubali dhe Mago, tė cilėt gjithashtu qenė gjeneralė tė Kartagos. Historia romake thotė se, Hanibali si 9-vjeēar bashkė me vėllezėrit e tij i premtuan babait tė tyre se do ta shkatėrrojnė Perandorinė romake, por kjo ėshtė legjendė. Hanibalin e rriti njė Spartan i quajtur Sosylos, i cili mė vonė u bė edhe kėshilltar i tij.

Nė vitin 237 p.e.s. si 9-vjeēar bashkė me babain e tij shkoi nė Gadishullin Iberik, i cili ishte i pasur me pasuri nėntokėsore. Nė Gadishullin Iberik, babai i tij Hamilkar Barkas pushtoi territore tė mėdha, tė cilat zėvendėsuan humbjet, tė cilat i pėrjetoi Kartago nė Luftėn e Parė Punike dhe kėto territore do tė ishin baza e fuqisė sė familjes sė Barkidėve. Pas vdekjes sė Hamilkar Barkas nė luftė kundėr disa fiseve Iberike komandėn nė Hispani e mori dhėndrri i tij Hasdrubali.

Ky e zmadhoi Provincėn e re tė Kartagos dukshėm, themeloi qytetin e Kartagjenes si kryeqytet regjional dhe lidhi me Romėn Traktatin e Ebros. Ky Traktat thoshte se, lumi Ebro ėshtė kufiri ndėrmjet Romės dhe Provincės sė re tė Kartagos. Nė kėtė kohė, Hanibali shkoi nė Kartago, por u kthye mė 224/223 p.e.s. me dėshirėn e dhėndrrit tė tij prapė nė Hispani. Si komandant i kavalerisė sė Hasdrubalit, Hanibali korri fitore nė luftėra tė shumta kundėr fiseve Iberike.

Kėshtu Hanibali pas vdekjes sė Hasdrubalit u bė gjeneral i ushtrisė. Ai ende bėnte luftėra me fiset Iberike ende tė pavarėsuara. Nė njė betejė afėr lumit Tajo, Hanibali korri fitoren e parė kundėr njė armiku nė front tė hapur, i cili kishte njė numėr shumė mė tė madh ushtarėsh nė dispozicion.

Qyteti Sagunt nė bregun e Detit Mesdhe nuk donte tė biente nėn sundimin e Hanibalit. Hanibali e rrethoi mė 220 p.e.s. qė t'ia kufizoi qytetit ndikimin nė fiset Iberike. Saguntėt mė pas bėnė njė lidhje me Romėn dhe romakėt quan njerėz tek Hanibali qė Hanibali tė ndėrprejė rrethimin e qytetit, por Hanibali nuk e ndėrpreu rrethimin, sepse Sagunti ishte shumė mė nė jug sesa lumi Ebro.

Mė pas, Hanibali pyeti nė Kartago se a e lejojnė qė tė sulmojė qytetin, tė gjithė Kėshilltarėt i thanė po.

Nė konfliktin rreth Saguntit u pėrsėritėn ngjarjet, tė cilat e filluan Luftėn e Parė Punike kur Roma pėrdori qytetin e Mesinas pėr fillimin e Luftės midis Romės dhe Kartagos. Hanibali pas 8 muajsh rrethimi e sulmoi Saguntin dhe i vrau tė gjithė banorėt e qytetit. Roma nuk ndėrrmori asgjė pėr t'i ndihmuar Saguntit, por pasi ra qyteti romakėt i thanė Kėshillit tė Kartagos se: Vetėm nėse Kartago ia dorėzon Hanibalin Romės, atėherė do tė anashkalohet lufta. Por kėshilltarėt i'a mbajtėn krahun Hanibalit.

Lufta kundėr Romės

Rruga e Hanibalit pėr nė Romė

Qė t'i dalė para njė mėsymjes romake pėr sulm ndaj Spanjės, Hanibali me 50.000 infanteristė, 9.000 kalorės dhe 37 elefantė tė luftės kaloi Alpet dimėrore dhe mbėrriti nga vendi i Salasėve nė Aosta dhe Ivrea. Nė Alpe ushtria e tij pėsoi humbje tė mėdha nga tė ftohtit, por ushtria u pėrforcua me keltė, tė cilėt jetonin afėr lumit Po.

Me kėtė hap tė papritur Hanibali pėr disa vjet rresht doli kundėr njė ushtrie ushtarakisht mė tė fortė nė ofensivė strategjike, kėshtu ai e sulmoi direkt bazėn e fuqisė romake.

Nė defensiva taktike, por me vetėzgjedhjen e pozicionit tė daljes, ai mundi t'i pėrdorte dobėsitė taktike tė sistemit ushtarak romak qė tė korrė fitore nė Betejėn e Ticinus, Betejėn e Trebias (218 p.e.s.) dhe nė betejėn e liqenit tė Traziminės (217 p.e.s.). Nė kėto beteja romakėt qenė ushtarakisht mė tė "favorizuar" por megjithatė humbėn.

Mė 2 Gusht tė vitit 216 p.e.s. Hanibali takoi nė Kanae njė ushtri romake me 16 Legjione (rreth 80.000 ushtarė), tė cilėt ai me 50.000 ushtarėt e tij arriti ti rrethoi dhe gati tė gjithė ti vrasė.
avatar
Neo

"Njėshmėria - mund tė njihet vetėm duke u bashkuar me tė."


1469


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Neo prej 19.05.10 23:04

Flijimi te Ilirėt

Shkrimtari grek, Ariani, nga shekulli II i e.re duke pėrshkruar luftėn e mbretit maqedon, Aleksandrit tė Madh, kundėr Ilirėve, rrėfen se mbrojtėsit e qytetit Pelion (nė Shqipėrinė e mesme) " i prenė si kurbanė tre djelmosha, tri vajza dhe tre desh tė zi".Kur sulmuan maqedonėt ilirėt u tėrhoqėn mbrenda mureve tė qytetit "kėshtu qė flijimet e tyre mbetėn si plaēkė".

Nuk ėshtė ky i vetmi shėnim qė flet pėr flijim tė njerėzve te ilirėt.

Disa shkrimtarė antik shkruajnė pėr gjakpriėsinė e Skordikėve fisit kelt qė u vendos nė truallin ilir dhe aty u pėrzien me popullėsinė e vjetėr vendase ilire."Nuk kishte asnjė lloj vrazhdėsie me tė cilėn ata nuk shprehėn urrejtjen e tyre kundėr robėrve: pėr hyjnitė flijonin gjakun njerėzor, pinin nga kafkat e njerėzve...." Shkruan Florus, Bellum Thracicum.

Vrasja rituale e armiqėve, bile edhe e pjesėtarėve tė fisit tė tyre, ngrėnja e mishit tė tyre dhe pirja e gjakut tė tyre, janė zakone shumė tė pėrhapura te shumė popuj primitiv dhe janė tė njohura edhe te disa popuj tė tjerė tė Ballkanit nė kohėn parahistorike.

Nuk ėshtė ky kanibalizėm, veēanarisht ngrėnia e zemrės, trurit dhe organeve tė tjera vitale, nuk ka pasur lidhje me urinė por me besimin religjioz, magjik, sipas tė cilit me kėtė akt merren dhe trashėgohen fuqia, menēuria dhe virtytet e tjera tė tė vrarit.

Nuk kemi dėshmi se zakoni i vdekjes rituale dhe kanabalizmi ishte i pėrhapur edhe te fiset ilire, mirėpo faktin tė cilin e shėnoi Nikolla nga Damasku se Autariatėt i vrisnin luftėtarėt e vet tė rraskapitur ose tė plagosur pėr tė mos u zėnė robėr, tregon se edhe pjesėtarėt e kėtij fisi besonin se nė qoftė se armiku i vret pjesėtarėt e fisit tė tyre, po tė hante mishin e tyre dhe tė pinte gjakun e tyre, do t'i trashėgonte edhe virtytet e tyre dhe me kėtė mėnyrė do tė bėhej edhe mė i fuqishėm edhe mė i rrezikshėm.

Prandaj mund tė supozojmė se vrasjet dhe kanibalizmi ritual ishin tė njohura edhe pėr fiset e tjera, sidomos per ato nga brendėsia.

Aleksandėr Stipēeviq
avatar
Neo

"Njėshmėria - mund tė njihet vetėm duke u bashkuar me tė."


1469


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Equinox prej 21.10.12 13:11

Sakrificat vazhdojne edhe ne ditet e sotme, kjo eshte nje fotografi gjate flijimit te nje femije per nder te Molok-t

avatar
Equinox

258


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Flavius prej 30.10.13 11:18

Zattoo shkruajti:Mjerisht ketu ne kete shkrim shume pak flitet per sakrificat njerezore ne emer te religjionit.

Historia e njerezimit eshte e mbushur plot sakrifica, por shtrohet pyetja pse Zoti ka nevoje qe ne te sakrifikohemi mos edhe ai ka nje ndjenje shtazore brenda tij.

Pse patjeter duhet bere kurbane per te, pse ai behet kaq "cekrrimtar" kur ka krijuar kete univers pa fund, pse kjo ndjenje egoiste e tij !!!??? A di dikush te shpjegoj kete?
Sakrificat nuk behen me urdher te Zotit por jane Entitete (demone,shpirtera,Xhinde) ato qe e nxisin njeriun te beje sakrifica, sepse ato ushqehen me ndjenjat dhe emocionet tona.
Gjaku i derdhur ne toke ne menyre rituale (psh kurbanet) apo jo rituale i hap deren me lehte entiteteve qe te kalojne mes dy boteve.Prandaj edhe kemi luftera te vazhdueshme mes popujve dhe feve.
Ky eshte edhe principi i flijimeve.
avatar
Flavius

117


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Anon prej 30.10.13 13:46

Kjo eshte prapambeturi,me vjen keq ti quaj njerez keta qe predikojn filijime te atilla ngaqe nuk mund te karakterizohen as me kafshe meqe ato jane me te ndershem ne kete aspekt!
avatar
Anon

Even the most expensive clock still shows sixty minutes in every hour. - yidish proverbs

437


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  syri i art prej 01.02.14 11:22

flijimi,sa fjal e shpifur...dhe njekohesisht aq e nderuar nder masat...te flijosh nje trup tjeter,trup sepse shpirti esht i paflijueshem. per qfaredo nderi qe e konsiderojm ne nder, se kjo nder smund te jet.esht nje krim ndaj nje krijese te zotit...te gjitha keto krime qe behen,tani po i vuaim,pasi qe jemi injorant e besojm verberisht,pa pyetur se perse behen keto(flijime)...kjo esht pasoja qe mvaret nga ne,pse te krijojm kesi pasojash te ulta duke ber krim,kur kemi mundesi te pakufishme...po ma e mira ketu esht se secili bart pasojat e veta...
avatar
syri i art

Qdo gje esht natyr,ska te keqe ska te mir...

270


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  syri i art prej 13.09.14 18:48

Flijimi esht diqka e lig...per kete ka aq shum ligesi...SKA ASGJE ME TE SHEJT SE JETA...te flijohen jet per asgje...kete e ben vetem mos dija...!!!
avatar
syri i art

Qdo gje esht natyr,ska te keqe ska te mir...

270


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  gjilanasi prej 01.12.14 0:03

Njė rit i pėrgjakshėm pėr tė qetėsuar perėnditė Hindu

Mė shumė se 250 mijė kafshė, kryesisht dema, janė vrarė nė Nepal, nė njė festė dytore pėr tė qetėsuar njė perėndi Hindu, pak a shumė e njėjta sakrificė sikur me kurbanin muhamedanė nė nderim tė pėrendisė sė tyre all-ah.

Miliona besimtarė hindu kanė mbledhur nė tempullin Gadhimai, pėr tė festuar ritin e pėrgjakshėm.

Festa bėhet njė herė nė 5 vite.

Edhe nė 2009-n, kur u mbajt pėr herė tė fundit kjo festė, u vranė rreth 250 mijė kafshė.

Organizata pėr mbrojtjen e kafshėve, PETA, e ka cilėsuar kėtė si njė rit jo normal dhe kėrkon qė ai tė ndalohet me ligj.







avatar
gjilanasi

415


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Sakrifica - Flijimi

Mesazh  Hagel prej 23.02.15 0:36

Sakrifica dhe flijimet qe bejne njerezimi nuk vijne nga bota hyjnore por nga bota e ulte astrale.
Njeriu gjate eksperiencave qe perjeton me boten e padushme manipulohet shume leht dhe mendon se cdo mesazh qe i transmetohet vjen nga bota shpirterore.


avatar
Hagel

111


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye


 
Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi