Kėnga e Konstandinit dhe atdheu i legjendės

Shko poshtė

Kėnga e Konstandinit dhe atdheu i legjendės

Mesazh  gjilanasi prej 14.10.14 23:49



Kėnga e Konstandinit ėshtė pa dyshim njė nga perlat e folklorit tė Ballkanit dhe secili nga ne, qė me tekstet e shkollave, ėshtė magjepsur me botėn magjike dhe forcėn e njė krijimi qė nuk mund tė harrohet: ėshtė historia e fjalės sė dhėnė dhe e udhėtimit tė njė tė vdekuri. Ne shqiptarėt kemi menduar gjithnjė se kjo legjendė e vjetėr ėshtė njė trashėgimi shqiptare, ndėrkohė qė tė tjerė popuj ballkanikė kėrkojnė dhe ata autorėsinė e kėsaj legjende.

Duke punuar pėr librin Shqipėria e konsullit Auguste Dozon, studiuesit francez dhe konsull nė Janinė, i cili u mor aq shumė me pėrrallat dhe traditat shqiptare, tė cilat i botoi nė Francė duke filluar nga viti 1875, mu desh tė studioja dhe versione tė tjera tė ngjashme ballkanike si dhe krijimin e poetit gjerman Gottfried August Bürger, Leonore.

Madje, pėr shumź kohź kjo legjendė mbahej si njė krijim popullor gjermanik. Sigurisht, poetėt e shkrimtarėt e artistėt e tjerė kanė tė drejtė tė frymėzohen nga thesaret e krijimit gojor popullor, por nė fushėn e folkloristikės, ėshtė e nevojshme qė tė vihen gjithnjė nė dukje variantet mė tė vjetra dhe qė pėrbėjnė variantin (et) fillestare dhe jo tė pėrpunuara nga duar shkrimtarėsh, siē ka ndodhur me vėllezėrit Grim apo autorė tė tjerė tė pėrrallave e tė legjendave popullore. Sidoqoftė, duke hyrė nė botėn e vet legjendės, kupton se ashtu si dhe nė pėrrallat e vjetra, ato kanė shtegtuar nga njė popull nė tjetrin, brenda sferės ballkanike, si kultura tė pėrafėrta, edhe pse origjinale, duke marrė nga krijimet e njėri-tjetrit. Megjithatė, njė gjė ėshtė e sigurt: kjo legjendė, ka si atdhe jo Perėndimin e as Lindjen e Largėt apo tė Afėrt. Ajo ka si atdhe veēse Ballkanin!…

Udhėtimi i tė vdekurit

Nė vėllimin pėr kėngėt e pabotuara bullgare, Dozoni i referohet kėngės Udhėtimi i tė vdekurit apo, siē e shkruan ai, Le voyage du mort. Nė tė tregohet historia e njė nėne me nėntė djem dhe njė vajzė, Vekia, tė cilėn ajo nuk donte ta martonte larg. Dimitri, i vetmi nga vėllezėrit, pranon qė e motra tė shkojė e tė martohet larg, pas nėntė pyjeve tė blertė. Tė nėntė bijtė e nėnės vdesin dhe njė ditė Dimitri ngrihet nga varri pėr tė shkuar dhe pėr ta marrė Vekian e pėr t’ia sjellė nėnės sė tij tė vetmuar.

Nė kėngėn serbe me tė njėjtėn temė, vėllezėrit vdesin, sepse nė vend ka rėnė murtaja. Tre vjet kanė kaluar dhe Jelica ėshtė e martuar larg. E mėrzitur, ajo pyet veten se ku janė vėllezėrit e saj. Atėherė, Zotit i vjen keq dhe i dėrgon dy engjėj qė vėllai, i cili pranoi qė motra tė shkonte larg, t’i jepnin jetė. Dhe kėshtu, guri i varrit tė Joanit u bė kalė, me dheun ai bėri ėmbėlsira pėr motrėn e tij.

Dhe kur shkoi ta marrė, ajo i tha: – Pėrse je i zbehtė, vėlla, sikur tė kesh dalė nga dheu. Dhe vėllai iu pėrgjigj: – Sepse punova dhe ngrita kulla pėr vėllezėrit e mi… Jelica atėherė bėn kėmisha mėndafshi pėr vėllezėrit e saj dhe ata u nisėn. Kur iu afruan shtėpisė sė nėnės, ai i tha se do tė ndalonte te kisha, sepse kur martohej i vėllai i kishte rėnė unaza dhe se duhej ta kėrkonte. Kėshtu ai shkoi dhe hyri nė varr. Motra e priste, pastaj ajo e kėrkoi dhe pa se rrotull kishės kishte varre, duke e kuptuar se ai ishte njė i vdekur. Motra shkoi drejt shtėpisė, gjeti nėnėn, dhe i tha t’i hapte derėn. – Ē’ke moj flamė e mallkuar, – i tha nga brenda e ėma. – Ti mė vdiqe nėntė djemtė dhe ja tani do tė marrėsh plakėn e gjorė. Por Jelica iu pėrgjigj: – Hape, nėnė, nuk jam flama e Zotit, por jam vajza jote, Jelica!… Ajo hapi derėn, rėnkuan tė dyja si qyqe, u pėrqafuan dhe ranė tė vdekura nė tokė. “

Dozoni, ka vazhduar krahasimin e versioneve tė ndryshme ballkanike me versionin grek, tė mbledhur nė ishullin Hio, nė shtėpinė e njė fshatari. Ja ēfarė shkruan ai:
“Nėna ka nėntė djem dhe njė vajzė. Tetė vėllezėrit nuk donin qė e motra tė martohej larg, por Konstandini kishte tjetėr mendje: “Jepe, nėnė, Aretėn tonė nė dhé tė huaj, andej nga unė udhėtoj vazhdimisht qė tė kem njė strehė dhe unė. – Po nėse na ndodh njė vdekje, njė gjėmė, kush do ma sjellė bijėn time? – Tė betohem para Zotit e shenjtorėve qė, nėse ndodh gjė, unė do tė shkoj ta marr dhe do tė ta sjell.

Areta martohet, kolera bie nė ato anė. Nėntė vėllezėrit vdesin dhe nėna mbetet vetėm. Nė tetė varret, ajo godet gjoksin nga dhimbja. Te i nėnti, ajo ankohet dhe ngre pllakėn e varrit tė Konstandinit: Ēohu, Konstandin, dhe mė sill time bijė. Ti m’u betove para Zotit dhe shenjtėve qė nėse do ketė zi apo gajret nė shtėpi, ti do ta sillje. Ishte ky betim i bėrė qė e nxori atė nga varri. Reja u bė kalė, njė yll iu bė shalė dhe hėnėn ai e mori si shoqėruese, duke lėnė pas lugina e male. E gjeti motrėn tek krihej nė dritėn e hėnės. – Eja tė shkojmė, Areta, se nėna kėrkon tė tė shohė. – Po si tė vishem, o im vėlla, pėr zi apo pėr dasmė? – Eja kėshtu siē je!

Rrugės nga shkonin ata dėgjonin zogjtė qė kėndonin: “Kush ka parė njė tė vdekur qė ka pas vetes njė vajzė tė bukur? Mė tutje, tė tjerė zogj kėndonin: “Oh, ē’dhimbje, njė i gjallė qė shkon me njė tė vdekur!” – Ē’thonė kėshtu kėta zogj? – i thotė e motra. – Eh, zogj janė… – Kam frikė nga ty, im vėlla, se ti vjen erė temjan. – Dje ishim nė kishėn e Shėn Gjonit dhe prifti hodhi shumė temjan. Dhe ata vazhduan rrugėn. Zogjtė kėndonin: Ē’gjė tė ēuditshme ke bėrė, o Zot, njė vajzė e bukur me njė tė vdekur shkon! … Dhe zemra e Aretės u plagos: – A e dėgjon, Konstandin, se ē’thonė zogjtė? Thuamė,ku i ke flokėt? Po mustaqen tėnde tė dendur, ku e ke? – Kam vuajtur, motėr, nga njė sėmundje e rėndė dhe desh vdiqa. Flokėt mė ranė, e po kėshtu dhe mustaqet.
Dhe ata e gjetėn shtėpinė e nėnės tė mbyllur me kyē, ndėrsa dritaret mbuluar nga merimangat. – Hapma derėn, nėna ime, jam Areta! – Nėse je ti, Koron i vdekjes, vazhdo udhėn tej, pasi s’kam mė fėmijė. Areta ime e shkretė ėshtė nė dhé tė huaj. – Hape derėn, nėnė, jam unė, Konstandini. Isha betuar pėrpara Zotit dhe shenjtorėve qė nė zi apo gėzim motrėn do ta merrja e do ta sillja. Por sapo nėna doli nė prag tė shtėpisė, ajo dha shpirt..”.
Mė poshtė, nė kėtė libėr, duke iu referuar gjithnjė kėsaj kėnge, Dozoni boton dhe versionin shqiptar, ku ai shkruan:

“Na ishte njė nėnė nga njė derė e fisme, qė kishte nėntė djem tė famshėm dhe njė vajzė qė quhej Garentina. Plot djem senjorėsh e familjesh tė mėdha e kėrkonin pėr grua. Mė sė fundi erdhi njė djalė nga njė vend i largėt. Nėna dhe djemtė nuk e pranuan kėrkesėn e tij, sepse ai vinte nga shumė larg. Vetėm Konstandini pranoi dhe donte qė martesa tė bėhej: – Nėnė, pranoje kėtė martesė. – Konstandin, biri im, ē’thua kėshtu, ti do qė motra tėnde tė shkojė aq larg? Po tė kem ndonjė gėzim, njė nevojė nė ditė zije, ajo do mė mungojė. – Atėherė, nėna ime, unė do shkoj ta marr!

Dhe Garentina u martua. Por pas kėsaj ndodhi njė vit i tmerrshėm qė i kositi tė nėntė vėllezėrit e saj nė fushėn e betejės. Dhe nėna u vesh me tė zeza dhe e mbylli shtėpinė. Tė shtunėn e tė vdekurve ajo doli dhe shkoi nė kishė, ku ishin varret e djemve tė saj dhe nė secilin varr vendosi nga njė qiri dhe vajtoi. Ndėrsa nė varrin e Konstandinit ajo vuri dy qirinj dhe vajtoi dy herė.

Kur mbrėmja ra dhe kisha u mbyll, nėn dritėn e qirinjve, Konstandini u ngrit nga varri. Pllaka e gurtė e varrit iu shndėrrua nė njė kalė tė furishėm, mbuluar me njė pelerinė tė zezė. Ai u hodh mbi kalė dhe u nis me galop. Dielli ishte ngritur, kur ai mbėrriti nė kullėn e sė motrės. Nė oborrin e madh ai gjeti fėmijėt e saj qė loznin duke ndjekur dallėndyshet. – Ku ėshtė nėna juaj? – i pyeti ai. – Daja ynė Konstandin, nėna ka shkuar tė hedhė valle nė qytet.
Dhe ai shkoi drejt njerėzve qė vallėzonin. Iu afrua vajzave tė bukura dhe i pyeti: – A ėshtė me ju motra ime, Garentina? – Shko mė tej se do ta gjesh me rrobėn e saj tė shkėlqyer dhe kapelen prej veluri. Pastaj iu afrua valles sė dytė qė hidhej: – Konstandin, vėllai im! – Garentinė, lėre vallen dhe eja tė shkojmė. Do shkojmė nė shtėpinė tonė. – Po mė thuaj, ē’tė bėj, sepse nė shkoj pėr zi, tė vishem me tė zeza, dhe nėse shkoj pėr gėzim, tė marr rrobat e festės. – Eja tė shkojmė kėshtu siē je.

Dhe ai e vendosi atė mbi kalė. Kishin kohė qė shkonin kaluar, kur Garentina i tha: – Konstandin, vėllai im, shoh njė shenjė vdekjeje, sepse supet e tua janė mbuluar me myk. – Garentinė, motėr, ėshtė tymi i pushkėve qė i ka bėrė kėshtu supet e mia. – Por shoh dhe diēka tjetėr, pasi flokėt e tu me onde tashmė janė kthyer nė pluhur. – Garentinė, motėr, tė gėnjejnė sytė, pasi ky ėshtė pluhuri i rrugės. – Konstandin, im vėlla, pėrse vėllezėrit e tu tė dashur dhe kushėrinjtė nuk i shoh tė na presin? – Ata do tė jenė atje tutje. Por ne ndoshta po mbėrrijmė vonė dhe ata s’na presin. – Por tjetėr gjė po shoh, o im vėlla, dritaret e shtėpisė sonė janė mbyllur dhe barėrat i kanė mbuluar. – Ah, nėna i ka mbyllur ato nga erėrat e detit, sepse nga kjo anė fryn flladi i dimrit.
Duke mbėrritur, ata kalojnė pranė kishės. – Lėrmė tė shkoj nė kishė tė lutem! – i thotė Konstandini… Duke ngjitur shkallėt e larta, ajo shkoi drejt derės sė nėnės sė saj. – Hape derėn, nėna ime! – Kush je ti qė troket nė derė? – Zonja mėmė, jam unė, Garentina! – Shko tutje moj hienė e vdekjes, qė mė more nėntė djemtė dhe tani, me zėrin e vajzės sime, vjen tė mė marrėsh dhe mua. – Oh, hape, zonja mėmė, jam unė vetė, Garentina. – Po kush tė solli kėtu, bija ime? – Konstandini, im vėlla! – Po ku ėshtė ai tani? – Ka shkuar tė lutet nė kishė.
Nėna hapi derėn dhe shtrėngoi bijėn e saj nė krahė, e bija shtrėngoi nėnėn dhe nėnė e bijė dhanė shpirt”.

Pikėrisht nė kėtė periudhė Dozoni u njoh edhe me shkrimet e Dora d’Istrias tė botuara nė revistėn e famshme Revue des Deux Mondes. Mė 1865, ajo kishte botuar nė kėtė revistė studimin mbi kėngėn popullore serbe, ndėrsa njė vit mė vonė, po nė kėtė revistė ajo kishte botuar studimin Kombėsia shqiptare sipas kėngėve popullore (La Nationalité albanaise d’aprčs les chants populaires). Nė kėtė studim Dozonit i bėri pėrshtypje tė veēantė njohja e thellė prej kėsaj intelektualeje me origjinė shqiptare e folklorit ballkanik, e nė veēanti atij shqiptar. Madje nė njė nga shkrimet e tij, ai nuk lė pa pėrmendur edhe punėn e lavdėrueshme tė zonjės Dora d’Istria.

Nė fakt, qė nė fillim tė studimit tė saj, ajo kishte vendosur referencat qė ishin nė bazė tė kėtij studimi, emra tė tillė si: D. Camarda, Saggio di grammatologia comparata sulla lingua albanese (Livourne 1865); H. Dr G. de Hahn,Chants tosques et Proverbes tosques, dans Albanische Studien (Vienne 1853); –Griechische und albanische Mœrehen (Leipzig 1864); G. Petta, Piana dei Greci nella Rivoluzione siciliana del 1860 (Palerme, 1861). H. Hecquard, Histoire et Description de la Haute-Albanie ou Guégarie; – V. G. Crispi. Chants des Albanais de Sicile, en albanais, dans Vigo, Canti pop. Sicil. (Catane 1849); V. Dorsa, Poesia popolare – Su gli Albanesi ricerche e pensieri (Naples 1847); A. Masci, Discorso sull’ origine, i costumi, etc., Naples 1847; G. de Rada, Poésies albanaises, en albanais, (Naples 1836); Chants de Séraphina Thopia, princesse de Zadrina au quinzičme sičcle, en albanais, (Naples 1843).

Pra, kėta ishin studiuesit e burimet themeltare ku Dozoni duhej tė mbėshtetej mė vonė pėr studimet e tij rreth folklorit shqiptar dhe gjuhės shqipe. Dhe kjo punė kėmbėngulėse s’do tė vononte… Po nga Bleta shqiptare, por nė versionin shqiptaro-italian, pra, arbėresh, Dozoni kishte gjetur dhe pėrkthyer dhe Kėngėn e Konstandinit, Constantin, le mort voyageur, duke bėrė njėkohėsisht pėrqasje interesante dhe me variantin e botuar nga Dhimitėr Kamarda, Kostantini e Garentina, tė cilėn e kishte regjistruar ndėr arbėreshėt e Kalabrisė, ku, ndėr tė tjera, shkruhej:
“- Bila ime, kush tė suallė? / – Kostantini erth e mė suallė. / – Kostantini eni ku vate? / Vate hiri nė qishė. / – Kostantini popo bile / Kostantini u bė botė. / Tue qaiturė, ture u puthurė / U shtrėnguan e jėma e e bila / e aqė helmi, aqė taraksia / sa vėdiq e bila e e jėma”.

Epika shqiptare ruan edhe Kėngėn e Halil Garisė, tė botuar gati njė shekull mė parė nėVisaret e Kombit ku kėtė legjendė e gjejmė nė njė formė tjetėr tė ngjashme dhe ku Halili ėshtė njėri nga nėntė vėllezėrit, i cili i ka dhėnė fjalėn tė motrės qė do ta merrte edhe pse 9 ditė rrugė larg. Kur motra pa se Halili s’kishte ardhur sipas fjalės sė dhėnė, i kėrkoi njė zogu qė tė shkonte dhe t’i kujtonte Halilit besėn e dhėnė. „Amanet, more zogu malit! / M’i thuej vllaut, Halilit tė ri, / Se jot motėr mue mė ka thanė: / – Ku e le besėn, qi m’ke dhanė?…/“ Por nė fakt, vėllezėrit ishin vrarė me njėri-tjetrin dhe ja ku pas 7 vjetėsh mrekullia ndodhi. Halili u ēua nga varri dhe shkoi tė marrė motrėn e tij dhe kur e solli atė, menjėherė u zhduk. Nėnė e bijė takohen, shkojnė tek varret e djemve dhe aty vdesin nga dhimbja.

Nė shkrimet e tij Dozoni shprehej se nė bazė tė kėsaj ballade tė bukur u krijua mė pas dhe ballada e famshme e Lenore-s (Leonorės), e Bürger-it “dhe fama e kėtij tregimi gjerman bėri tė flitet pėr pararendėsit e tij…” “Nė Shqipėri, – shton ai, - nuk ėshtė e rrallė tė shohėsh njė burrė qė ka toka si pronė, por qė ikėn nga shtėpia e tij dhe bėn ekspedita tė largėta pėr tė fituar…” Dhe njėkohėsisht ai pyet: “Cili ėshtė origjinali?… Ai nuk ėshtė nė njė mendje me studiuesin gjerman Fullmerajer (Fallmerayer) sipas tė cilit shqiptarėt janė prioritarė nė krijimin e legjendės «Udhėtimi i tė vdekurit», «Voyage du mort». Nė fakt, mė shumė se popujt e tjerė fqinj, shqiptarėt e perandorisė otomane ishin tė detyruar tė shkonin nizamė gjer nė territoret mė tė largėta tė perandorisė, nė Liban, Siri apo Jemen e gjer nė Palestinė. Ėshtė e njohur kėnga e tyre “Mbeēė, more shokė, mbeēė / pėrtej urės sė Kiabesė…” Kėnga Kostandini i vogėlith gjendej apo kėndohej pak a shumė nė gjithė diasporėn shqiptare:

“Konstantini i vogėlith / tri ditė dhėndėrith; / perėnduar tri ditė / me nusen e re, tė re, / i erdh karta e zotit madhė, / ai tė vejė nd’ushtaratė…”
Nė studimin e saj Kombėsia shqiptare sipas kėngėve popullore (La nationalité albanaise d’aprčs les chants populaire), botuar nė frėngjisht qė nė vitin 1866, nė Revue des Deux Mondes, i referohej gjatė kėsaj kėnge tė mbledhur njėkohėsisht nga Dorsa dhe Krispi, njė kėngė qė tregonte pėr shqiptarėt nė kohėn e Bizantit. Ja si e botonte Dora d’Istria kėtė legjendė:

“Gjatė tri ditėve kam parė njė ėndėrr / Konstantini im i vogėli. / Perandori i kishte kėrkuar tė nisej nė luftė. / Djaloshi fisnik/ mori leje nga unė dhe nėna e tij e dashur / dhe pastaj nga e shtrenjta e tij/ me tė cilėn kish lidhur unazė / sė cilės para se tė shkonte i tha: /“Lamtumirė, bukuroshja ime e shtrenjtė, / Do tė jem larg nėntė vjet, nėntė muaj e nėntė ditė./ Dhe (nėse nuk kthehem), ti gjej njė tjetėr burrė”. / Kaluan kėshtu nėntė vjet / nėntė muaj e nėntė ditė / dhe bukuroshja u bė e fejuara e njė tjetri/. Dhe tė djelėn e ardhshme i dha dorėn./…

Por natėn e kėsaj fejese, - siē shkruan Dora d’Istria, – poshtė tendės sė perandorit, nė mes tė natės, u dėgjua zhurma e njė psherėtime aq tė madhe, sa tė gjithė u zgjuan nga gjumi. Kur erdhi mėngjesi, perandori u ngrit nga shtrati dhe u dha urdhėr t‘u binin daulleve, duke mbledhur rreth tij fisnikėt dhe luftėtarėt. – Mė thoni, zotėrinj, cili nga ju psherėtiu mbrėmė gjatė natės?… Tė gjithė heshtėn, kur ndėrkohė Konstantini u pėrgjigj: – Jam unė ai fatkeq qė psherėtiu. – Pėr kė kėshtu? – Psherėtima ime shkon larg, madhėri. – Konstantin, i shtrenjti im! Shko te stalla e kuajve dhe midis tyre zgjidh kalin e zi si ulliri, ose atė qė ėshtė i bardhė si pėllumbi, apo atė qė ėshtė i shpejtė si gjeraqina. Konstantini mori leje, zgjodhi kalin e shpejtė si gjeraqina, i hipi dhe u dha yzengjive. Ditėn e dasmės, i ati i tij i mjerė po largohej nga ai vend dhe rrugės takoi Konstantinin qė kishte qenė fejuar veē tri ditė. – “Mirėdita, o plak / ku po shkon kėshtu?” – “Ah, mos folė, se mė kujton tim bir/ – Kam patur njė djalė qė e quanin Konstantin /Konstantini, im bir! / E kam parė nė ėndėrr gjatė tri ditėve/ Perandori mė urdhėroi ta dėrgoja nė luftė…

Pas njė pėrsėritjeje homerike tė ngjarjeve tė kėnduara nė fillimin e kėngės, poeti shton:
“Dhe e bukura e tij u fejua/ Ajo do jepte dorėn tė djelėn / Ta kam thėnė, o ati im plak / qė pas pak Konstantini do tė vijė/ – Oh, pėr njė lajm kaq tė lumtur, t’i kesh ditėt e gjata e tė lumtura! / Konstantini erdhi tė djelėn/ erdhi nė qytet qė herėt nė mėngjes. / La aty vezmen e tij/ dhe shkoi nė derėn e kishės/ dhe aty vendosi flamurin e tij/ E ēfarė, ndoshta ju nuk mė donit pėr kumbarė tė dasmės / Ju prindėr, fisnikė dhe gjithė sa jeni? / Qofsh i mirėserardhur, o i huaj! – o djalosh beqar!”
Nė ēastin kur Konstantini i vė unazėn tė dashurės sė tij, ajo e njohu.

“Dhe si fletėt e trėndafilit u bė fytyra e saj / dhe gjoksi iu mbush me pika tė kuqe / Konstantini e pikasi dhe thirri/ O prindėr, dhe ju o fisnikė / Konstantini ka ardhur/ Dhe ai e pushton vajzėn e tij / Ju pėlqen apo nuk ju pėlqen / bukuroshja ėshtė e imja / e atij qė ishte i fejuari i saj i parė”.
Megjithatė, pa arritur nė konkluzione pėr pėrparėsinė e njėrit version nga tjetri, pra i krijimit fillestar nga njėri popull ballkanik apo tjetri, le t’i drejtohemi dhe versionit gjerman tė kėsaj legjende ballkanike tė poetit Bürger, qė fillimisht u pėrkthye nė frėngjisht nga poeti i njohur francez Gérard de Nerval. Ja ēfarė shkruhet nė kėtė tregim tė Bürger-it:

Lénore (Leonorė)

Pas ėndrrash tė trishta, Leonora ngrihet qė nė ag: «Vilhelm, burri im! Vallė ke vdekur? Apo e ke shkelur betimin e bėrė? Vallė ende do tė vonohesh?»
Qė atė natė qė ishin martuar, ai ishte nisur pėr nė betejėn e Pragės, duke ndjekur pas mbretin e tij Frederik; dhe qysh atėherė, nuk kishte sjellė asnjė lajm pėr shėndetin e tij. Por mbreti e mbretėresha, tė lodhur nga grindjet e pėrgjakshme, duke u paqtuar pak nga pak, mė sė fundi pėrfunduan paqen. Dhe nėn tingujt e timbaleve e tė fanfarave, «kling», «klang», duke vėnė nė koka gjethet e dafinės, secila ushtri u kthye nė mbretėritė e vet.

Dhe kudo, papushim, mbi rrugė e mbi ura, tė rinj e pleq takohen me njėri-tjetrin. «O Zot, qofsh lėvduar !», thėrret ēdo fėmijė e grua. «Mirė ardhshi!» – thėrresin tė fejuarat. Por mjerisht, e vetme, mė kot Leonora pret puthjen e kthimit prej Vilhelmit. Ajo vėrtitet mes njerėzve dhe pyet ngado, por nga tė gjithė ata qė janė kthyer, askush s’mund t’i japė lajme tė reja pėr burrin e saj tė shtrenjtė. Dhe meqė ai ėshtė larg, ajo nis tė shkulė flokėt dhe tė plaset pėrtokė duke u dridhur nė delir. Nėna shkon me nxitim drejt saj: «Ah, Zoti tė ndihmoftė! Ē’ke, o fėmija im i shkretė? – dhe ajo e shtrėngon nė krahėt e saj. «Oh, moj nėna ime, ai ka vdekur! U shoftė kjo botė, u shofshin tė gjithė. Zoti s’ka mė hiē mėshirė! Oh, e mjera unė, e mjera unė!”
– “Zoti na ndihmoftė e na mėshiroftė! Vajza ime, lutju Atit tonė. Ajo ēka ai bėn ėshtė gjithnjė nė tė mirė, dhe asnjėherė ai nuk ka munguar tė na ndihmojė.»

– «Oh, moj nėnė! Ti gabohesh, Zoti mė ka braktisur : pėrse kanė shėrbyer lutjet e mia, pėrse?»
– «O Zot, ki mėshirė pėr ne! Ai qė njeh Atin, e di mirė qė ai nuk i braktis fėmijėt e tij: At i shenjtė, paqtoi gjithė dhimbjet e tua!»
– «Oh moj nėnė, moj nėnė! Asnjė sakriment nuk mund t’ua kthejė jetėn tė vdekurve!»
– «Zoti im! Ki mėshirė pėr ne! Mos e gjyko vajzėn time tė gjorė. Ajo nuk di se ē’thotė. Mos ia merr si mėkate. Vajza ime, harroji dhimbjet tokėsore, mendo pėr Zotin dhe lumturinė qiellore, qė burri tė jetė nė qiell!»
– «Oh nėna ime, ē’ėshtė lumturia? Ē’ėshtė ferri? Lumturia ime ėshtė vetėm me Vilhelmin, ndėrsa pa tė ėshtė vetėm ferri! Shuaju, ti o flakė e jetės sime, shuaju nė tmerrin e errėsirave! Zoti s’ka aspak mėshirė… Oh, sa fatkeqe qė jam!”

Kėshtu, dėshpėrimi i skajshėm hapte plagė nė shpirtin e zemrėn e saj dhe e bėnte tė shante mirėsinė e Zotit. Ajo godiste gjoksin dhe ndrydhte gjymtyrėt gjer nė perėndim tė diellit, deri nė ēastin kur yjet e praruara u shfaqėn nė kupėn e qiellit. Ndėrsa jashtė bėhet zhurmė. t...., t...., t....… duket si hapi i njė kali. Ngjan se njė kalorės zbret pėrmes zhurmave tė mburojės sė tij. Dėgjoni… dėgjoni… Zilja tingėllon lehtė… «klingklingling»! Dhe pėrmes derės njė zė i ėmbėl depėrton:
– “Hola! Hola! Hapma derėn fėmija im! Zgjuar je apo po fle? Po gėzon apo po qan?» – «Ah Vilhelm, qenke ti? Kaq vonė nėpėr natė? Po rrija zgjuar dhe qaja… Oh, kam vuajtur tmerrėsisht. Nga po vjen, kėshtu, me kalin tėnd?»
– «Ne u hipim kuajve veē nė mesnatė. Po vij nga thellėsia e Bohemisė. Ja pse kam ardhur kaq vonė, tė tė marr me vete.» – «Ah, Vilhelm, sė pari hyrė brenda, sepse era e pyllit po fėrshėllen.»

– «Le tė fėrshėllejė era nė pyll, ē’rėndėsi ka?»… Kali gėrryen tokėn, kėmbėzat e tij bėjnė zhurmė. «Nuk mund tė rri kėtu. Eja Leonorė, vishu dhe hidhu nė kurriz tė kalit tim, se kemi njėqind lega pėr tė bėrė deri sa tė shkojmė nė banesėn tonė.»
– «Po si kėrkon tė nisesh e tė bėsh njėqind lega qė sonte pėr tė shkuar nė shtėpinė tonė? Dėgjo, kėmbana e mesnatės ndihet ende.» – «Vėshtro, vėshtro si shkėlqen hėna! Ne dhe tė vdekurit… tė shkojmė shpejt. Dua tė tė ēoj qė sonte.»
– «Pa thuama, ku ėshtė banesa jote? A ka vend pėr mua?» – «Ka pėr tė dy ne. Eja Leonorė, hidhu mbi kalė. Banketi i dasmės ėshtė pėrgatitur dhe tė ftuarit na presin”.

Vajza vishet e hidhet mbi kalė. Ata shkojnė: hop, hop, hop, dėgjohet jehona e galopit. Kali dhe kalorėsi mezi marrin frymė. Nėn hapat e tyre, gurėt nxjerrin xixa. Djathtas e majtas, gjatė rrugės sė tyre parakalojnė me shpejtėsi lėndinat, pyjet, fshatrat… dhe urat nėn hapat e tyre kumbojnė. “A ka frikė e dashura ime?” «Hėna shkėlqen, Hurra! Tė vdekurit shkojnė shpejt. Mos ka frikė nga tė vdekurit e dashura ime?»… – «Jo…, por lėri tė vdekurit nė paqe!»
«Ē’janė atje tutje ato zhurma e kėngė? Ku shkon ajo re korbash? Dėgjo… ėshtė zhurma e njė kėmbane. Janė kėngė funeralesh.» «Kemi njė tė vdekur pėr tė varrosur.» Dhe karvani afrohet e shoqėrohet nga kėngėt qė ngjajnė me gjuhėn e rėndė tė bujtėsve tė kėnetave.

«Pas mesnate, trupin ua mbulojnė bashkė me vajet dhe kėngėt e dhimbshme. Unė do tė ēoj nusen time dhe ju ftoj nė sofrėn e dasmės sime. Eja, afrohu me korin, dhe nisja himnit tė fuqishėm tė martesės. Eja, prift, ti do tė na bekosh!” Vajet e kėngėt kanė heshtur. Birra ka mbaruar.

Tė prekur prej ftesės sė tij, tė gjithė e ndjekin nė karvan. Hurra! Hurra! Ai shtrėngon kalin dhe hop, hop… dhe tutje dėgjohet galopi i tij. Kali dhe kalorėsi mezi marrin frymė dhe gurėt poshtė nxjerrin xixa. Djathtas e majtas kalojnė fluturim imazhet e kodrinave, pyjeve, fshatrave. Majtas e djathtas shkojnė qytezat e qytetet. “A ka frikė mikja ime? Hėna shkėlqen, hurra! Tė vdekurit shkojnė shpejt! Vallė, ka frikė ajo nga tė vdekurit?” – “Ah, lėri tė vdekurit nė paqe!

«Pa shih, a shikon pranė atyre trikėmbėshave hijet ajrore qė hėna e argjendtė i bėn tė dukshme? Ato hedhin valle rreth tyre. Hė, ju figura tė kėndshme, afrohuni, ndiqmėni pas qė tė hidhni valle nė vallen e dasmės sonė… Po shkojmė nė njė banket tė gėzuar…”
Hush, hush… gjithė ajo tufė lėshohet pas tyre, ashtu me zhurmėn e erės, mes gjetheve tė thara: pastaj pėrpara, pėrpara! Hop, hop, hop, jehon galopi i kalit. Kali dhe kalorėsi mezi marrin frymė dhe, nėn hapat e tyre, gurėt lėshojnė xixa. Oh, si fluturojnė, si fluturojnė aq larg, ndėrkohė qė hėna ndriēon gjithēka pėrreth. Qielli dhe yjet shkojnė sipėr kokave tė tyre. “Vallė, ka frikė e dashura ime?” Hėna ndriēon… hurra!” Tė vdekurit shkojnė shpejt…” – “O Zoti im! Lėri nė paqe tė vdekurit!”

«Guxim, kali im i zi. Mė duket se gjeli i mėngjesit po kėndon. Koha mė sė fundi do tė mbarojė. Ndiej erėn e mėngjesit. Nxito, ti kali im! Po pėrfundon, po merr fund vrapi ynė, shpejt! Po shoh banesėn tonė… Tė vdekurit shkojnė shpejt… Dhe ja, mė nė fund po arrijmė!”

Ai hidhet vėrtik kundėr njė grile hekuri dhe kalin godet me njė tė rėnė kamzhiku. Hekurat thyhen… tė dy tėrhiqen duke rėnkuar. Vrulli i kalit e ēon midis varreve, tė cilat, nėn shkėlqimin e hėnės, duken ngado. Ah, e sheh?!… por nė tė njėjtin ēast ndodh njė ēudi e tmerrshme… Ai bie e zhduket nė thellėsitė e tokės: ulurimat zbresin nga hapėsirat ajrore, rėnkimet ngrihen nga varret e nėndheshme… Dhe zemra e Leonorės pėrpėlitet midis jetės e vdekjes. Dhe shpirtrat, nė qartėsinė e hėnės mblidhen rreth saj dhe vallėzojnė duke kėnduar: “Durim! Durim! Kur dhimbja thyen zemrėn tėnde, mos e mallko kurrė Zotin e qiellit tonė! Ja trupi yt qė dha shpirt… Zoti e mėshiroftė shpirtin tėnd!”

Luan Rama
avatar
gjilanasi

383


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Kėnga e Konstandinit dhe atdheu i legjendės

Mesazh  gjilanasi prej 14.10.14 23:52

Besa e Kostandinit

   Gjashtė e gjashtė dymbėdhjetė,
   Doruntina trembėdhjetė !...
   Ish njėherė e njė mot njė nėnė shumė e mirė i kish dymbėdhjetė bij tė hijshėm. Tė trembėdhjetėn kishte njė bijė tė bukur mbi shoqet tė gjitha, qė ia thoshin Doruntinė .

   Vasha u rrit e u bė pėr tu martuar. Mirėpo nga bujarėt e atij vendi askush nuk e gėzoi. Tė gjithė e dėshironin askush s'guxonte ta zėrė nuse, sepse nuk e ndjente veten tė zotin pėr ta marrė pėr shoqe. Atėherė na vjen njė trim i largėt; i mirė, i hijshėm, i fisėm dhe nis dėrgon shkesė dallėndyshen qė t'a
   kėrkojė Doruntinėn nuse. E ėma dhe tė njėmbėdhjetė vėllezėrit e mėdhenj nuk donin t'ia jepnin, sepse trimi ndonėse i mirė e i fisėm, ishte nga njė vend shumė i largėt. Vetėm i vogli, Kostandini donte.

   - T'ia japim zonja mėmė - thosh ai - se trimi ėshtė i mirė. Mė ka hyrė nė zemėr.
   - Kostandin biri im, cfarė po thua ti kėshtu? - ia kthente e ėma. Aq larg do ma shpiesh Doruntinėn time? Se nė e daēa pėr gėzim, pėr gėzim nuk do t'a kem; se nė e daēa pėr helm, pėr helm nuk do t'a kem.
   - Tė jap besėn zonja mėmė, se kur t'a duash ti Doruntinėn, qoftė pėr gaz qoftė pėr helm, vete unė e
   t'a sjell!.
   Mėma dhe tė njėmbėdhjetė vėllezėrit u bindėn: e vluan dhe e martuan Doruntinėn me trimin e largėt. Bėnė dasmė nėntė ditė. Tė dhjetėn trimi mori nusen e shkoi tek dheu i tij i largėt. Mėma e vasha qanė me lot kur u ndanė ...

   ... Shumė luftra u luftuan atė mot te dheu ynė, se kish ardhur i huaji t'a shkelte e t'a pushtonte. Tė
   dymbėdhjetė vėllezėrit dolėn tė luftojnė pėr vendin e tyre dhe u vranė njė pas njė tė gjithė.
   Kur iu vra djali i parė, mėma psherėtiu e tha:
   - Biri im unė nuk kam helm e nuk do tė tė qaj, sepse ti re pėr dheun tėnd e mė mbeten dhe njėmbėdhjetė bij tė tjerė pėr luftė.
   Kur iu vranė gjashtė, qė tė gjashtė trima e tė dashur, ajo derdhi vetėm nga njė lot pėr secilin e bėri vetėm nga njė vajtim. Po kur nisėn t'i vriten dhe tė tjerėt, mėmės iu kėput zemra dhe lėshoi njė psherėtimė tė madhe sa uturoi tėrė vendi:
   - Mjerė unė, ē'helm i madh tė mos kem Doruntinėn pranė nė kėtė zi qė mė mbuloi shtėpinė!.
   Kur u vra djali i fundit, Kostandini, mėma shkuli leshrat e bardha e thirri:
   - Bobo, ē'vdekje, e nėmosura vdekje! Ti mė more dymbėdhjetė bij e tani kush mund ta dijė a s'ma ke
   marrė edhe bijėn time tė vetme, bijėn time tė dėshiruarėn!

   Kur u gdhi e shtuna e tė vdekurve, mėma vajti te varret e tė bijve. Dymbėdhjetė djem kish pasur,
   dymbėdhjetė varre kish tani... Mbi ēdo varr ndezi nga njė qiri e bėri njė vajtim, po mbi varr tė Kostandinit ndezi dy qirinj dhe bėri dy vajtime, qau me ngashėrime dhe thirri tre herė:
   - O biri im! O biri im! O biri im!...
   Edhe tri herė tė tjera:
   - O Kostandin! O Kostandin! O Konstandin!
   Pastaj u shemb pėrdhe, pushtoi gurin e varrit e u trua:
   - Kostandin, o biri im, ku ėshtė besa qė mė dhe, se do ma sillje Doruntinėn, tėt motėr? Besa jote vdiq bashkė me ty e kalbet nė varr tė zi!
   Kėshtu tha dhe e lau gurin me lotėt e syve.

   Nė mesnatė Kostandini u ngrit nga varri. Guri i varrit u bė kalė i zi si nata. Edhe dheu i zi u bė shalė e zezė si nata. Rrotulla qė mbante gurin u bė fre i argjendtė. Trimi i hipi kalit, u pėrkul pėrpara, uli kryet dhe i ra me shporet. Kaptoi si frymė male e fusha, hodhi lumenj e pėrrenj, la prapa katunde, kodra , pyje...
   Kostandini arriti te shtėpia e motrės kur kish dalė dielli. Ajo ndodhi ditė e kremte. Nė shesh, pėrpara shtėpisė, gjeti tė bijtė e tė motrės, nipėrit e tij, qė loznin e vraponin pas dallėndysheve, I pyeti:
   - Bij tė zemrės, ku ėshtė zonja, mėma juaj?
   - Kostandin, o zoti lalė, - i thanė ata - mėma jonė po hedh valle nė fshat, atje tek bėhet dasmė.
   Kostandini shkoi shpejt tek vallja e parė, pa njė luzmė vashash tė bukura tek kėndonin e vallonin dhe tha me vete : "Tė bukura jeni, moj vasha, por pėr mua nuk jeni, sepse unė s'jam nga kjo botė...". Dhe u afrua tė pyesė:
   - Gėzuash, o vasha tė bardha! A ėshtė me ju Doruntina, motra ime?
   - Shko pėrpara trim, se do ta gjesh tek kėrcen hareshėm veshur me petk tė ndritshm kadifeje.
   Kostandini vajti tek vallja e dytė dhe u mat tė pyesė pėrsėri, po Doruntina e pa vetė dhe i thirri:
   - Kostandin, o im vėlla!
   Dhe iu afrua e pėrqafoi.
   Kostandini i tha:
   - Doruntinė, motra ime! Eja tė shkojmė. Tė do zonja mėmė nė shtėpi!.
   Mė thuaj vėlla, si tė vij unė atje? Po tė mė dojė pėr gaz , do tė vete tė marr stolitė mė tė mira, por po tė mė dojė (mos qoftė e thėnė) pėr helm, do vete tė vishem me tė zeza.
   - Eja motėr, ashtu si je!.
   E mori nė vithe tė kalit. Kali ikėn si shakullimė. Ata kapėrcejnė si nė ėndėrr male e fusha, pyeje e kodra, lumenj e pėrenj. Hėna e yjet kanė shtangur lart e shikojnė me tė drojtur.

   Gjatė udhės, motra e pyet vėllanė:
   - Kostandin, vėllai im, pėrse shpatullat e gjėra tė janė mbushur me myk?
   - Doruntinė, motra im , shpatullat mi ka mbuluar tymi i shkluhave nė luftė. Se nė vendin tonė u bėnė luftra tė mėdha, erdhėn armiq tė na shkelin dhe ne tė gjithė dolėm tė luftojmė.
   - Kostandin, vėllathi im, pėrse flokėt e derdhura i ke gjithė pluhur?
   - Doruntinė motra ime, gjatė udhės kishte shumė pluhur dhe mi pluhrosi flokėt.
   -Kostandin vėllathi im, pėrse vėllezėrit e mi tė bukur si drita, s'kanė dalė pėrpara tė na presin?
   - Doruntinė, motra ime, ndoshta janė nė lodėr e s'presin tė vemi sonte.
   - Kostandin vėllathi im, pėrse dritaret e shtėpisė janė mbyllur sot krejt?
   - Doruntinė motra ime, i kemi mbyllur se fryn erė e fortė e dimrit nga deti.
   Kur arrinė pranė kishės, Kostandini i tha motrės:
   - Ti shko pėrpara se unė dua tė hyj tė pėrgjunjem!

   Kostandini shkoi e hyri prapė nė varr tė zi. Kali u bė prapė gur, shala u bė dhč dhe freri i argjendtė u bė rrotullė. Dhe pėrsėri reth e qark zotėroi heshtja e vdekjes.
   Ndėrkaq Doruntina ngjiti shkallėt dhe trokiti gazmend nė derė.
   - Mėmė hapma derėn!
   - Kush je ti qė trokėllin aty tek dera?
   - Hapma zonja mėmė - Jam jot bijė Doruntina.
   - Ikė tutje nga ke ardhur o vdekje e shkretė. Ti mi more tė dymbėdhjetė bijtė e tani ke ardhur tė mė
   marrėsh dhe mua qė tė mos e shoh mė Doruntinėn time!
   - C'po thua ashtu zonja mėmė? Nuk ma njeh zėrin? Besa zonja mėmė, jam unė vetė, Doruntina jote.
   - Ngul gishtin tek vrima e kycit qė tė ta shoh e tė t'a njoh.
   Doruntina nguli gishtin e vogėl tek vrima e kycit - atė gisht tė hollė e tė bardhė. Mėma ia njohu sakaq e i hapi derėn.
   - Kush tė solli kėtu, o zemra ime?
   - Mė solli Kostandini, im vėlla.
   - Cili Kostandin, moj bijė? Kostandini im ka vdekur bashkė me tė njėmbėdhjetė vėllezėrit e tjerė. U vranė nė luftė...
   Dhe si rinin tė dyja,
   njėra tek praku e tjetra nė derė,
   plasėn si qelqi me verė...
avatar
gjilanasi

383


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Kėnga e Konstandinit dhe atdheu i legjendės

Mesazh  Zattoo prej 24.10.14 23:44

Kostandini dhe Doruntina, legjenda shqiptare e evropianėve

Legjendat shqiptare janė pjesė e shtratit tė hershėm tė kulturės panevropiane dhe ndoshta pjesa mė e rėndėsishme e saj. Legjendat e tė parėve tanė kanė tė paktėn njė karakteristikė tė pėrbashkėta me historitė, pėrrallat, shkrimet dhe ngjarjet e vjetra tė popujve dhe kombeve tė tjerė, por kanė edhe njė gjė tepėr tė veēantė qė i dallon nga to. Ajo qė ėshtė e pėrbashkėt ėshtė dukuria e ringjalljes, e cila gjendet kryesisht nė shkrimet e shenjta, ndėrsa ajo qė na dallon ne shqiptarėve dhe na veēon me tė tjerėt ėshtė koncepti dhe institucioni ynė i besės.

Kėto dy karakteristika, dukuri dhe / ose koncepte gjenden rėndom nė baladat e tė parėve tanė, ndėr tė cilat spikat balada e Kostandinit dhe Doruntinės, apo, thėnė ndryshe Besa e Kostandinit, qė ėshtė tipikisht njė legjendė e krijuar nga tė parėt tanė dhe e trashėguar prej tyre, nė tė cilėn besa dhe ringjallja trajtohen si dukuri apo karakteristika tė njerėzve qė kanė lidhje tė drejtpėrdrejta me natyrėn dhe shpirtin.

Shkurtimisht, Kostandini i kishte dhėnė besėn tė ėmės se do ia sillte tė bijėn (motrėn e tij) kur nėna do e donte pranė, kėshtu qė ajo (motra e Kostandinit) mundi tė martohej me njė princ tė huaj, tė cilin ajo e donte. Ky ishte edhe kushti qė nėna dhe njėmbėdhjetė vėllezėrit e tjerė tė Kostandinit e pranuan martesėn. Nė kėtė histori aq sa tė lashtė, edhe krejt moderne, del nė pah shpirti i vėrtetė i tė parėve tanė, qė sa tė fortė e kishin institucionin e familjes, aq edhe tė madhe e kishin dėshirėn pėr hapsirė dhe lidhje me tė tjerėt, duke marrė pėr bazė e duke respektuar nė njė masė tė konsiderueshme edhe ndjenjat e anėtarėve tė familjes, nė rastin konkret tė vajzės.

Ėshtė e ditur dhe e pranuar shkencėrisht se tė parėt tanė jetonin nė familje shumė kohė para se fiset e egra tė evropianoveriorėve dhe sllavėve tė jugut tė vinin nė Ballkan pėr pushtime dhe ngulime. Kjo vėrtetohet edhe nė aspektin e aftėsisė shtetformuese tė ilirėve, qė krijuan qytet shtetet e para nė Evropė kur paraardhėsit e kombeve tė sotme evropiane ishin egėrsira shpellash.

Fakti se tė parėt tanė kishin qytet shtete ėshtė njė mbėshtetje e fortė edhe pėr dukurinė e ekzistencės sė familjes, sepse shteti ėshtė i qendrueshėm nė njė territor tė caktuar ku pjestarėt e shoqėrisė kanė shansin qė tė krijojnė jetėn familjare, nė dallim nga fiset nomade, qė lėvizin pėr tė gjetur burime natyrore tė vlefshme kur u mbarohen kėto burime nė njė territor tė caktuar dhe, nė kėto rrugėtime, shkartisja e pjestarėve tė fiseve nomade ndodh si njė dukuri nė njė nivel shumė tė lartė, gjė qė pengon nė njė masė tė madhe krijimin e familjes.

Nė vazhdim kėsaj balade, tė tėrė vėllezėrit u vranė nė luftė sė bashku me Kostandinin. Nėna e tyre, e moshuar, qė kishte vetėm vajzėn e saj tė gjallė, shkon nė varret e djemve, ndez nga njė qiri mbi sejcilin, ndėrsa nė varrin e Kodstandinit ndez dy tė tillė dhe derdh lot, dhe, kjo, jo pa shkak.

Shkaku ėshtė besa e Kostandinit, besa qė pėr tė parėt tanė ishte e shenjtė, hyjnore, shirtėrore dhe mbetet e tillė edhe pėr ne, dhe, duket qartė se balada ėshtė shumė e lashtė, pothuajse nė kohėn kur banorėt e hershėm tė pellgut tė Ballkanit e shikonin trupin dhe shpirtin si njė njėsi dhe tė dy kėto elemente i shikonin si baza e krijimit dhe e ekzistencės sė individit nė familje dhe shoqėri. Kjo ėshtė edhe arsyeja qė Kostandini ngrihet nga varri, sapo shpirti i tij dėgjoi vajtimin e ndjeu lotin e nėnės, sepse “shpirti nuk ishte i ndarė nga trupi”.

Pėr shkak tė fjalės sė dhėnė, Kostandini shkon te e motra (Doruntina), e cila nuk e dinte qė vėllezėrit kishin rėnė nė luftė dhe i thotė asaj se duhet qė tė kthehen shpejt nė shtėpi dhe e merr atė me vehte nė kalė. Doruntina, kur prek dorėn e tė vėllait, e kupton se Kostandini ishte i lodhur, me baltė dhe i ftohtė. Pranė saj, por me shenjat e vdekjes mbi tė. Ai ishte sa i largėt, aq edhe i afėrt. I largėt sepse ishte nė atė botė dhe i afėrt sepse duhet tė mbante fjalėn e dhėnė. Kur arrijnė nė shtėpi Kostandini e le Doruntinėn nė prag tė derės dhe zhduket. Ky ėshtė pikėrisht momenti kur Kostandini e kreu detyrėn e tij. Nė aspektin ekzistencialist, ai e mundi vdekjen. Ėshtė besa qė e mund vdekjen. Kėtė bėri Kostandini. Ai u ngrit nga varri vetėm nėpėrmjet institucionit tė besės. Ėshtė fjala qė mund vdekjen dhe “e para ishte fjala”, thuhet nė librat fetarė.

Nė fakt, nė tė tėrė historinė botėrore tė shkruar dhe tė trashėguar brez pas brezi, vetėm tre njerėz janė ngritur nga varri. Kėta janė: Jezu Krishti, Lazari dhe Kostandini. Tė tre kėta emra spjegohen vetėm nėpėrmjet shqipes sė lashtė, gjuhės sė tė parėve tanė, pellazgėve.

Jezu Krisht do tė thotė “Je zėri ynė, i krehur ėshtė” dhe nė fakt, disa herė nė bibėl theksohet se Ai fliste nė emėr tė tė tėrė njerėzve qė besonin nė Perėndi dhe se i krihte flokėt dhe i lyente me vaj ulliri. Lyerja e flokėve me kėtė vaj ėshtė mjaft e njohur si dukuri dhe si praktikė qė pėrdorej nga tė parėt tanė, siē ėshtė edhe fakt se zonat e Shqipėrisė sė mesme dhe tė jugut e kanė pėrdorur vajin e ullirit qė nė lashtėsi dhe kjo vėrtetohet edhe nė pėrshkrimet e tėrė atyre qė kanė vizituar viset e tė parėve tanė qė nė kohėt e lashta e nė vazhdimėsi.

Lazar, nė shqipen e vjetėr do tė thotė se “e la zėri”, “i iku zėri” dhe nė tė vėrtetė historia vjen deri nė ditėt tona me faktin se atij i iku zėri dhe nuk mund tė fliste nė momentet para se t’i vinte vdekja. Mė tej, pasi kaloi nė atė botė pėr katėr ditė, u kthye pėrsėri nė jetė dhe fjalėt e para qė tha nė momentet e kthimit ishin: “mė jepni nja dy a tre gllėnjka ujė tė lag gojėn pa tė tregoj se ē’pashė nė atė botė”, dhe mė tej me kthimin e tij ai u bė tjetėr njeri, mė i mirė, mė i dhembshur, mė i dashur me tė tjerėt, me ata qė pėrpara se tė vdiste i tallte, i merrte nėpėr kėmbė, i dhunonte.

Kostandin, nė shqipen e vjetėr do tė thotė “kush ta ndijė”, qė vjen nga bashkimi i fjalėve tė vjetra tė gjuhės shqipe “ko – un – s’t’a – ndi - nė”, dhe kjo spjegohet me faktin se kur njerėzit e tregonin ngjarjen e ngritjes nga varri tė kėtij personazhi, ata i thonin atij qė tregonte ngjarjen: “mos ia thuaj njeriu kėtė ngjarje se kush ta ndijė nuk do e besojė”. Duke e pėrdorur shpesh togfjalėshin “kush ta ndijė”, ky grup fjalėsh ka marrė gradualisht formėn e njė emri, emrin Kostandin, pra, emrin e personit qė “kush ta ndinte” se ishte ngritur nga varri nuk do t’a besonte treguesin e ngjarjes.

Nga ana historike dihet se “Kostandin” ėshtė njė emėr i trashėguar prej parardhėsve tanė, emėr qė e kanė mbajtur shumė njerėz tė shquar, qė kanė bėrė historinė e kohės sė tyre dhe qė dihet botėrisht se janė lindur nė trojet a territoret qė janė banuar nga tė parėt tanė. Kėtu mjafton tė pėrmendim perandorin Kostandin. Njė variant i pėrdorshėm i kėtij emri ėshtė edhe “Konstandin”, me njė shkronjė “n” nė mes tė emrit, element qė nė fakt e pėrforcon edhe mė shumė pikėpamjen e prejardhjes sė kėtij emri me grupimin e fjalėve “ko – un – s’t’a – ndi - nė”.

Nė lidhje me emrin Doruntinė, ky emėr formohet nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė nga fjalėt bazė tė shqipes sė vjetėr “dorė”, “unė”, “ti”, “nė”, qė janė katėrcipėrisht tė lidhura me momentin fatal kur Kostandini i zgjat dorės sė motrės pėr t’a hipur nė kalė, momenti kur Doruntina pyet vehten “Pėrse dora e Kostandinit ėshtė e ftohtė?” Ky ėshtė momenti pikant, maksimal, themeltar i legjendės. I vdekuri ecėn bashkė me tė gjallin. Ėshtė pikėrisht fjala e dhėnė qė bėn qė tė ndodhė kjo. Ky ėshtė kulmi i bashkėjetesės sė shpirtit dhe trupit.

Nė aspektin zhvillimor, ėshtė pikėrisht kjo legjendė qė, sė bashku me ngjarje dhe shkaqe tė tjera, u bė themeli ideor i Rilindjes Evropiane thellė – thellė nė subkoshiencėn e tėrė krijuesve tė asaj periudhe, qė pėrgatitėn kalimin e evropianėve tė asaj kohe nga periudha e paramesjetės nė Mesjetė dhe mė tej. Thellė thellė, siē ėshtė spjeguar edhe nga shkenca e psikanalizės, nė mendjen e kėtyre ideatorėve tė Rilindjes Evropiane, ishte Kostandini i cili u ngrit nga varri me kalė e shpatė pėr tė fituar mbi vdekjen, ishte ai qė shėrbeu si simbol pėr fitoren mbi tė vjetrėn.

Ishte ai vizioni i kalorėsit tė parė, qė kryqtarėt mbanin nė mendje dhe shpirt. Ėshtė pikėrisht kjo ngjarje qė nė subkoshiencėn e rilindasve shqiptarė, sė bashku me simbolikėn e Gjergj Kastriotit dhe simbolikėn e tė tjerė heronjve tė popullit tonė, ndriti pėr dhjetra vite dhe pėrgatiti pavarėsinė e Shqipėrisė dhe qė sot nė kushtet aktuale qė kalon Evropa mund dhe duhet tė pėrbėjė njė frymėzim pėr njė ringjallje edhe mė tė madhe dhe edhe mė tė fuqishme tė kontinentit tė plakur, qė pret njė shpėrthim tė ri drejt njė epoke ku pasardhėsit e tė parėve tė kontinentit, ne shqiptarėt, pasardhėsit e pellazgėve dhe ilirėve, tė rrimė si tė barabartė midis tė barabartėve nė njė zonė moderne dhe nė zhvillim, sepse kemi se ē’farė tė ofrojmė nė simbolikėn e hershme dhe tė tashme dhe nė zhvillimet e sotme dhe tė ardhshme tė kontinentit evropian.

Edhe sot, legjenda e Kostandinit dhe Doruntinės kėndohet kur bėjnė dasma kosovarėt, ēamėt, shqiptarėt e jugut e tė veriut, shqiptarėt qė banojnė nė Turqi, arbėreshėt e Italisė, shqiptarėt e Egjiptit, pasardhėsit e shqiptarėve nė vende tė ndyshme ballkanike, etj. Kjo dukuri vėrteton edhe kėndvėshtrimin gjeografik tė pikėpamjes se legjenda e Kostandinit dhe Doruntinės ėshtė mjaft e hershme, patjetėr aq e hershme, qė nė kohėn kur tė parėt tanė zotėronin hapsirat e mėdha ballkanike dhe mė gjerė.

Pyetja mėse normale qė mund tė bėhet nga sejcili prej nesh ėshtė: Si ka mundėsi qė njė vajzė e trojeve shqiptare tė martohej me njė princ tė huaj, kur hapsira e tė parėve tanė ishte e gjerė dhe shanset pėr tė ardhur tė huaj nė kėto territore nga njė distancė e largėt ishin tė pakėta dhe shanset qė tė arrihej bėhej kjo martesė ishin pothuajse zero?

Kjo ėshtė fare e thjeshtė qoftė nė aspektin ireal, qoftė nė aspektin real. Nė aspektin ireal, legjenda ėshtė pika ku bashkohet e vėrteta me mistiken, e arritshmja me tė paarritshmen, e largėta me tė afėrtėn, pra pika ku nė legjendė gjithshka ėshtė e mundur, ndėrsa nė aspektin real, duke marrė parasysh edhe pikėpamjen e formuar nė mėnyrė tė qendrueshme nga ana e akademikėve shqiptarė dhe tė huaj pėr kėtė ēėshtje nė lidhje me vendndodhjen e familjes sė Kostandinit dhe Doruntinės, lokalizimi mendohet se ėshtė zona ku sot ndodhet Berati, ose diku aty pranė. Ėshtė pikėrisht Mali i Tomorrit, ku ėshtė vėrtetuar shkencėrisht qė mbretėr tė shquar e princėr tė familjeve me emėr tė rajonit tė Mesdheut dhe mė gjerė, edhe nga vise shumė tė largėta vinin pėr tė parė fatin te orakulli qė rrinte atje, nė Malin e Tomorrit. Njė prej tyre u pėlqye me Doruntinėn dhe e shpuri atė nė viset e tij “nėntė male kapluar”.

Sipas disa burimeve shumė tė sakta dhe tė vėrtetuara shkencėrisht, kėrkuesi Robert Elsie e ka pėrkthyer kėtė baladė nga shqipja nė anglisht nga njė version i legjendės – kėngės sė banorėve tė fshatit Margėlliē dhe sipas tij “janė tė tėra gjasat qė kjo legjendė ėshtė dukshėm origjinale parakristiane me shtrat parashqiptar, ashtu si edhe motivi i ngritjes nga varri”, duke marrė parasysh kėtu edhe faktin se orakulli ėshtė pa asnjė dyshim element shqiptar i periudhės parakristiane. Fshati Margėlliē, ose Igumenica e sotme, ėshtė njė fshat i banuar nga popullsi shqiptare, qė u pushtua nga forcat greke dhe iu atashua territorit grek me Traktatin e Londrės nė shkurt tė vitit 1913.

Ėshtė pikėrisht varianti i legjendės sė Kostandinit dhe Doruntinės, i mbledhur nga shqiptarėt e kėtij fshati, qė ka shumė tė dhėna dhe detaje qė e pėrafrojnė vendndodhjen e kėtyre personazheve me zonat pėrreth Malit tė Tomorrit.

Pyetja tjetėr mund tė jetė: Pėrse banorėt e Beratit nuk e kanė shumė tė fortė sot traditė e kėngės sė kėsaj legjende?

Pėrgjigjen e jep Lasgush Poradeci. Duke pėrmbledhur atė se ē’ka shkruar Poradeci, qė ka qėmtuar arkiva tė ndryshme pėr kėtė ēėshtje, mund tė thuhet se: “nga zonat e Shqipėrisė sė mesme u morrėn robėr mė shumė se 150.000 njerėz qė u ēuan nė viset pararomane si skllevėr dhe bashkė me ta ikėn edhe vajet, kėngėt, vallet, veshjet e kultura e asaj zone”. Pra bėhet fjalė pėr shekullin II – I para erės tonė, kur romakėt arritėn t’a pushtonin Ilirinė. Vendin e kėsaj popullsie e zuri njė popullsi tjetėr, qė erdhi nga zona tė tjera tė vendit, qė nuk e kishte traditė kėtė legjendė, ndėrsa njė pjesė e popullsisė sė zonės, pėr t’i shpėtuar pushtimit dhe skllavėrimit, u shtėrngua tė ikte mė nė jug, pikėrisht nė zonat ku sot ndodhet Igumenica dhe pėrreth, pikėrisht zona ku legjenda e Kostandinit dhe Doruntinės edhe sot kėndohet e plotė dhe me mė shumė detaje krahasuar me atė ē’ka mund tė gjurmohet pėr kėtė legjendė nė zonat e tjera tė banuara nga shqiptarėt.

Fakti se njė pjesė e banorėve tė Beratit tė asaj kohe u detyrua tė largohej nė jug (Margėlliē - Igumenicė) dhe nė juglindje (Korēa e sotme) pėrmendet edhe nė arkivat e Romės sė Lashtė. Margėlliē ėshtė gjithashtu edhe emri i njė fshati tė vjetėr midis Fierit dhe Beratit dhe mesa duket ata qė u larguan i vunė kėtė emėr zonės ku vajtėn (Margėlliēi i sotėm nė kufi me Greqinė) dhe nga ana tjetėr, legjenda e Kostandinit dhe e Doruntinės edhe sot ėshtė e pranishme me karakteristika mjaft tė ngjashme me variantin e Igumenicės nė tė thėnat e plakave tė moēme tė zonės sė fshatrave tė tėrė zonės sė Korēės dhe Devollit, ku ėshtė vėrtetuar se nė atė periudhė pati ardhje popullsie nga zonat e Beratit tė hershėm pėr t’i shpėtuar pushtimit romak.

Nė aspektin e pėrcaktimit simbolik fetar njė fakt shumė i rėndėsishėm ėshtė momenti kur ndodh ngjarja. Ėshtė pikėrisht Dita e Pashkės sė Madhe, ditė e pėrcaktuar kjo nė shkrimet e vjetra si dita kur njerėzit (qė pėrpara erės sonė dhe nė vazhdim) i falen Perėndisė dhe dita kur (pas erės tonė) Krishti ngjallet prej sė vdekuri. Gjithashtu, kjo pėrkon me stinėn e pranverės, ku gjithshka rilind, pra edhe shpirti. Nė aspektin e kronologjisė sė radhės sė bėrjes sė punėve, jo vetėm sipas kohėve tė vjetra, por edhe nė ditėt e sotme, dita e premte ėshtė dita kur njerėzit u japin fund punėve tė javės dhe pėrgatiten pėr ditėn e shtunė, ditėn e pushimit.

E shtuna nė gjuhėn e vjetėr shqipe ėshtė “shabati”, pikėrisht ashtu si i thonė edhe sot hebrejtė kėsaj dite. Kjo fjalė spjegohet vetėm dhe vetėm me gjuhėn e vjetėr tė shqipes sė veriut, qė ėshtė “ē’ka ban ti”. Dihet jo vetėm nga studiuesit, por edhe nga lexuesit e thjeshtė tė shkrimeve tė shenjta se ditėn e shtunė nuk punohet dhe nėse dikush shikohej se punonte kėtė ditė, tė tjerėt i thonin, qortonin: “ē’ka ban ti(?)”, pra “pėrse po punon ende(?)” dhe qė kėtej ka ardhur fjala “shabati”, qė ne sot i themi e shtunė, qė vjen po nga shqipja e vjetėr “ē’tė bėj unė”, pra “meqėnėse ėshtė ditė pushimi, unė nuk kam se ē’farė tė bėj”.

Nėse thellohemi nė njė tė dhėnė shumė interesante tė legjendės: “nėntė male kaluar”, pėr tė shkuar nė vise tė huaja, del se ngjarja ka ndodhur shumė kohė pėrpara se tė parėt tanė tė detyroheshin qė tė rrudhnin territoret e tyre pėr shkak tė sulmeve tė fiseve barbare, dhe, edhe nė atė kohė tė parėt tanė ishin njerėz tė lirė (ilirė), qė kishin tė drejtė vendosnin pėr fatet e tyre dhe tė pasardhėsve tė tyre (martesa me tė huaj), dhe, qė, ishin njė popullsi e cila nuk i paguante taksa askujt (sepse nėse do ekzistonte kjo dukuri, atėhere do ishte pėrmendur nė legjendė, pasi pėrbėnte njė dukuri ekonomike tė rėndėsishme).

Pra, kemi tė bėjmė me njė periudhė pėrpara luftėrave iliro – romake, qė pėrputhet me pikėpamjen se pushtimi romak dhe skllavėrimi i banorėve tė zonės sė Beratit ka ndodhur mė pas se ngjarja nė fjalė. Ėshtė fakt se emri Kostandin pėrdoret sot shumė nė zonat e Shqipėrisė sė mesme e poshtė nė jug tė vendit. Nėse vazhdojmė tė pėrsiatim mė tej nė lidhje me kohėn, atėhere bėrthama e hershme e legjendės duket sheshit se ėshtė krejtėsisht mitologjike, ndoshta qė nė kohėn e matriarkatit, sepse nė fakt, personazhet kryesore tė legjendės nuk janė Kostandini dhe vėllezėrit, qė vriten tė tėrė dhe as edhe i ati i tyre, qė nuk pėrmendet fare nė legjendė. Personazhet e vėrtetė tė legjendės janė Nėna dhe Doruntina. Ky element ėshtė mjaft i rėndėsishėm pėr tė vlerėsuar nė mėnyrė objektive hershmėrinė e kėsaj legjende sepse ėshtė njė element qė tregon momentin kur tė parėt tanė kaluan nga faza e bashkėsisė primitive nė njė formė organizimi shoqėror qė tė ēon drejt kombėsisė.

Pra, specifikisht pėr kėtė legjendė unė mendoj se bėhet fjalė pėr njė periudhė diku midis Shekullit IX – IV para erės tonė dhe jo siē mendojnė disa studiues se bėhet fjalė pėr shekujt V – VI tė erės tonė. Motshmėria e legjendės spikat qė nė fillim tė tregimit. Fjalia e parė e saj nė variantin jugor ėshtė: "Na ishte njė herė e njė kohė", ndėrsa nė variantin verior ėshtė "Kėshtu m’kanė thanė se a(asht) ba moti(t)", pra shumė shumė kohė mė parė. Nėse legjenda do ishte pas erės tonė, atėhere nė tekstin e saj do kishte pėrqasje me dukuri dhe fakte e tė dhėna qė do ishte shumė e lehtė tė pėrcaktoheshin, sepse do kishte krahasime me emra, vende, situata e ngjarje qė kanė ndodhur mė pas.

Nėse analizojmė nė thelb ngjarjen, katėr janė dukuritė kryesore qė lenė shenjė. Ato janė: ringjallja (1), besa e dhėnė (2) forca pėr tė kaluar nėntė male (3) dhe pika e dobėt - motra (4) e personazhit tonė, Kostandinit.

Tė katėr kėto dukuri janė tipike pellazgo-ilire. Ringjallja e shpirtit, besa, forca mendore dhe fizike dhe pika e dobėt e heroit janė perceptime mjaft tė mėdha dhe mjaft tė fuqishme tė kulturės shqiptare. Ky perceptim na ēon tek “mbajtja e premtimit”, “fjala e nderit”, perceptim i fuqisė hyjnore dhe i fuqisė njerėzore qė nuk gjendet nė asnjė kulturė panevropiane. Dhe pikėrisht ky perceptim qė ėshtė pjesė shumė e rėndėsishme e gjendjes individuale dhe e familjes shqiptare na bėn ne pasardhėsve tė pellazgėve dhe ilirėve unikė nė univers.

Kjo ėshtė ajo qė na bashkon ne dhe tė parėve tanė me Perėndinė, Shpirtin dhe Natyrėn. Asnjė popullsi nė botė nuk i ka tė evidentuara kėto katėr dukuri nė atė formė dhe nė atė formulim uniteti mendimi dhe veprimi sa tė parėt tanė, pėr tė mos shkuar mė tej me argumentin se janė tė tjerėt qė pėrpiqen qė t’i marrin kėto veēori, t’i pėrvetėsojnė e t’i shesin si tė tyret, sidomos tashmė nė kohėt e globalizmit dhe integrimit.

Pėr kėtė shkak bėjnė pėrpjekje pėr t’a pėrvetsuar legjendėn e Kostandinit dhe Doruntinės dhe t’ia bashkėngjisin kulturės sė tyre sllavėt, grekėt, etj, por ata nuk kanė asnjė shans qė t’a arrijnė kėtė, sepse ata (1) nuk kanė besė, sepse ata (2) nuk e kanė elementin e besės nė kulturėn e tyre, sepse ata (3) nuk e njohin institucionin e besės, kėshtu qė Balada e Kostandinit dhe e Doruntinės mbetet padyshim e jona. Ajo ėshtė shqiptare.

Veēoritė e kėsaj legjende janė nė fakt ato qė kėrkohen nė kohėt moderne, aftėsia e ripėrtėritjes sė mendjes, shpirtit dhe kombit, fjala e dhėnė dhe e mbajtur nė tė tėra aspektet e bashkėpunimit, ku ai ekonomik mbetet parėsor, forca pėr tė kaluar vėshtirėsitė dhe pika e dobėt, mbrojtja e familjes deri nė vdekje, sepse familja ėshtė themeli i sė ardhmes sė shoqėrisė moderne evropiane, pa tė cilėn tė tėrė ne banorėt modernė tė botės jemi koshientė se nuk do tė mund tė bėjmė asnjė hap drejt sė ardhmes. Ėshtė pikėrisht institucioni i familjes qė shqiptarėt mund dhe duhet t’i ofrojnė Evropės nė rrugėn e integrimit tė vendit nė rajon dhe mė gjerė, kur dihet fare mirė se kontinenti i vjetėr ka probleme tė shumta me institucionin e familjes nė kohėn e bjerrjes sė vlerave morale.

Ėshtė pikėrisht ky element, familja, qė e detyron nėnėn tė kėrkojė Doruntinėn, sepse ajo i humbi tė tėrė djemtė nė luftė. Kėtu pikėrisht nė kėtė moment tė legjendės shfaqet me shumė madhėshti shpirti unik i tė parėve tanė, qė duke mos u krahasuar aspak me fiset barbare qė njihnin pėr trashėgimi vetėm rrjedhėn e brezave nga gjaku (babai), tė parėt tanė e respektonin femrėn, si nėnė, motėr dhe si vajzė, dhe, nė kėtė aspekt ata e njihnin edhe rrjedhėn e brezave edhe nga qumėshti (nėna). Kjo ėshtė njė specifikė e cila vjen nga kohėt e moēme dhe qė vetėm dy kombe, dy nga kombet me paraardhėsit mė tė hershėm nė botė, shqiptarėt dhe hebrejtė, e kanė patur qė nga kohėt e vjetra.

Kjo ėshtė pika e dobėt e heroit tė vėrtetė. Nė asnjė kulturė arkaike femra nuk respektohet si nėnė, motėr dhe vajzė, ashtu si te tė parėt tanė. Kulturat e hershme afrikane, amerikanolatine, aziatike, evropianoveriore, etj e kanė parė femrėn pėrherė si viktimė, gjah, konkurruese tė dobėt, dhe kanė arritur deri aty sa e kanė pėrdorur atė si mjet kėmbimi, kafshė pune dhe fli, dukuri kėto thelbėsisht dramatikisht dhe dėshpėrimisht me karakter shekspirian, gjė qė nuk pėrmendet nė asnjė rast si dukuri nė legjendat e tė parėve tanė edhe pse ato janė shumė herė mė tė fuqishme nga ana artistike dhe psikologjike se sa tėrė dramat e Sheksipirit tė mara sa bashku.

Mungesa e sheksipirizmit ėshtė ajo qė i dallon legjendat e tė parėve tanė, mungesė qė i bėn kėto legjenda po aq tė arrira apo edhe ndoshta edhe mė tė mira artistikisht dhe po aq tė plota ndoshta edhe mė shumė tė plota nga ana shpirtėrore krahasuar me personazhet mė tė spikatur tė kulturės dramatike botėrore, dhe kjo pėr faktin se nė legjendat tona nuk ka thjesht personazhe, por sepse nė to ėshtė vetė shpirti ynė, jeta jonė, realiteti i largėt i tė parėve tanė, qė nė fakt e kemi aq frikshmėrisht pranė. Jemi vetė ne, qė ende nuk po e kuptojmė mirė se pasardhėsit e kujt jemi dhe se ē’farė i kemi dhuruar dhe jemi nė gjendje t’i dhurojmė sė ardhmes tonė si shqiptarė dhe se ē’farė vlerash dhe virtutesh mund t’i ofrojmė kontinentit evropian.

Nėse analizojmė vajtimin e nėnės sė Kostandinit, ashtu siē e kanė pėrcaktuar disa nga studiuesit e kėsaj legjende “ai ėshtė tipik edhe pse ngjan disi me vajtimin qė Nėna Mari i bėri Krishtit”, por duhet theksuar se Kostandini nuk ėshtė i njėjtė me Jezu Krishtin. Krishti ėshtė mbarėbotėror. Krishti nga njeri u bė hyjni.

Ai ėshtė besimi tek e vėrteta, tek jeta, te Perėndia. Ai ėshtė i gjallė sepse nė fakt ai ėshtė vetė Jeta, ndėrsa Kostandini ėshtė njeriu qė bėn gjithshka pėr tė plotėsuar fjalėn e dhėnė, ai ėshtė forca njerėzore, uniteti i qenies me shpirtin por qė i mungonte Ati (qė e ka Krishti), ėshtė shpresa njerėzore pėr mbijetesė (qė Krishti nuk e kishte pikėsynim). Kostandini ishte dhe mbeti njeri. I vdekshėm, por ende mjaftueshmėrisht o fortė pėr tė na bėrė tė guximshėm, pėr tė na bėrė qė tė mbajmė fjalėn dhe besėn, pėr tė na bėrė tė vdekshėm, qė tė mos kemi frikė nga ajo.

Ai na pėrgatit qė tė ecim nė drejtimin e duhur deri nė fund tė jetės dhe, nėse ka jetė pas vdekjes, t’a shikojmė atė nė sy. Edhe pse Krishti ėshtė hyjnor dhe Kostandini ėshtė njerėzor, qė tė dy ringjallen pėr tė pėrmbushur profecinė, pėr tė mbajtur premtimin, besėn, fjalėn e dhėnė dhe kjo sepse Kostandini (kush t’a ndijė) ashtu si Jezu Krishti (Je zėri ynė, i krehur ėshtė), fliste shqip.

Nga: Dr. Enriko Ceko

avatar
Zattoo

627


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Kėnga e Konstandinit dhe atdheu i legjendės

Mesazh  Sponsored content


Sponsored content


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Mbrapsht nė krye


 
Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi