Guri dhe Miti i ''sinkronizuar'' i Sizifit

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė

Guri dhe Miti i ''sinkronizuar'' i Sizifit

Mesazh  Estilen prej 30.01.11 16:24

Guri dhe Miti i ''sinkronizuar'' i Sizifit


Perėnditė tė zemėruara mė tepėr se kurrė, dėrguan Hermesin dhe ky, pasi e kapi pėr zverku e hodhi nė thellėsitė mė tė errėta tė nėntokės ku Sizifi u dėnua, jashtėzakonisht rėndė. Ata i treguan Sizifit njė copė shkėmb masiv dhe e urdhėruan qė ta ngjitė atėnė njė majė mali por, menjėherė sa guri tė arrinte kėtu ai do tė rrokullisej tatėpjetė e do tė pėrfundonte pėrsėri nė rrėzė, nė fund.

Ai nuk do tė mundte kurrė tė plotėsonte detyrėn, do ta ngjiste pra deri nė majė, gurin e turpit, do tė mundohej, do tė lodhej, djersa do tė lante trupin e tij, pluhuri i zi do ta mbulonte nga koka nė kėmbė por, shkėmbi pėrsėri do t’i kthehej poshtė. Qėllimit do ti afrohej deri nė buzė dhe pėr njė fije, ai kurrė nuk do tė mundte ta plotėsonte atė.

Po t'i besojme Homerit, Sizifi eshte njeriu me i ditur dhe me kujdesshem midis te vdekshmeve. Megjithate, sipas nje tradite te vjeter, ate e terhiqte zanati i cubit. Nuk me duket kontradiktore. Opimionet jane te ndryshme per shkaqet perse u denua qe te bente ne ferr pune te padobishme. Para se gjithash, e denojne per mendjelehtesi ne sjelljet me perendite.

Nuk i ruajti sekrete e tyre. Egina, vajza e Azopit, u rrembye nga Jupiteri. I jati u befasua nga kjo zhdukje dhe u ankua te Sizifi. Ky i fundit, qe kishte dijeni per rrembimin, i premtoi Azopit t'i tregonte, me kusht qe ky ti jepte uje keshtjelles se Korintit. Midis rrufeve qiellore dhe bekimit te ujit,pra Sizifi zgjodhi te dyten. Per denim, u dergua ne ferr.

Homeri gjithashtu na tregon se Sizifi kishte lidhur me zinxhire Vdekjen. Plutoni nuk mund ta duronte kete pamje te shkrete te mbreterise se vet. Ai dergoi perendite e luftes te clironin vdekjen nga duart e nganjethimtarit.

Tregojne gjithashtu se Sizifit, ne prag te vdekjes, i hipi ne koke te vinte ne prove dashurine e gruas se vet. E urdheroi t'ia hithte trupin e tij te lene pa varr, ne mes te sheshit te qytetit. Per kete e cuan ne Ferr. Dhe atje, i zemeruar nga bindja e se shoqes, aq e kundert me dashurine njerezore, i mori leje Plutonit te kthehej ne toke per te ndeshkuar te shoqen.

Por, kur erdhi perseri ne toke, kur shijoi ujin e diellin, guret e nxehte e detin, nuk deshi te kthehej me ne erresiren e sketerres. Thirrjet, zemerimet e paralajmerimet, rane ne vesh te shurdher.. Edhe per shume vite ai jetoi ne harkun e nje limani, prane detit te shkelqyer dhe buzeqeshjes se tokes. U desh nje vendim i perendive. Merkuri erdhi dhe e kapi prej zverku te pabindurin dhe duke e shkeputur nga gezimet e coi me force ne ferr, ku e priste shkembi.

Kuptohet, se Sizifi eshte heroi absurd. Ai eshte i tille si per pasionet ashtu edhe per vuajtjet. Percmimi per perendite, urrejtja per vdekjen dhe pasioni per jeten, bene qe te vuante nje denim te papare, ku e gjithe qenia perpiqet te mos perfundoje ne asgje. Ky eshte cmimi qe duhet paguar per pasionet e kesaj bote.

Asgje nuk na thuhet me per Sizifin ne Ferr. Mitet jane bere per te ndezur imagjnaten. Ne mitin e siperpermendur, shohim vetem perpjekjet e trupit te tendosur per te ngritur nje gure te madh, per ta rrukullisur dhe per ta ngjitur pambarim nje te perpjete, dallojme fytyren e ngerdheshur, faqen e mbeshtetur te guri, nje shpatull nen gurin ne balte rreshqitese, nje kembe qe e mban, dy duar qe e mberthejne, sigurine plotesisht njerezore te dy duarve te bera me balte.

Ne mbarim te kesaj perpjekje te gjate, te kufizuar nga hapesira pa qiell dhe koha pa thellesi, qellimi arrihet. Atehere Sizifi shikon gurin qe ne pak sekonda rrokulliset drejt botes se poshtme, nga ku duhet te ngrihet perseri per ne maje. Ai perseri zbret ne fushe.

Nė jetėn e pėrditshme miti i Sizifit pėrdoret vijimisht dhe me njė kuptim interesant, figurativ, duke nėnvizuar stėrmundimin e kotė,lodhjen pa fryt, lidhjet e shumta qė ekzistojnė me punėn pa qėllim dhe me situata qė tė kėrkosh njė gjė dhe tė mos e arrish dot kurrė, edhe pse mundimi ka qenė i pėrditshėm, i tejlodhshėm, rraskapitės dhe ipaarritshėm...



Por le tė shohim ē’thotė miti i Sizifit...Sizifi,biri i perėndisė sė erėrave, Eolit, i martuar me Meropin, njė prej yjeve tė shndritshėm tė konstelacionit tė pleadeve, me tė cilėn pati tre fėmijė.Ishte gjithashtu edhe pronar i njė kopeje shumė tė mirė lopėsh.

Ai banonte diku aty, tek ujdhesa e Korintit.Pranė banesės sė tij, pak mė tutje vathės sė lopėve, rronte Autolikusi njė hajdut me famė dhe i paarritshėm, i cili krenohej se ish i biri i
perėndisė Hermes. Thuhet se Hermesi i pat dhėnė atij aftėsinė qė, aty ku fuste dorėn e vidhte, ēdo gjė transformohej.

Ndėrkaq, thonė se edhe Sizifi ishte hajdut i zotė por, ndonėse i tillė, ai konstatonte plot shqetėsim se kopeja e tij dalėngadalė po zvogėlohej dhe ajo e Autolikut gjithė e mė shumė po zmadhohej. E kish pra tė pamundur ta kapte hajdutin.

Megjithatė, nuk kaloi shumė dhe atij i ra ndėrmend qė tė gdhendte nė pjesėn e poshtme tė thundrave tė lopėve dy kllapa, njėra pėrkundrejt tjetrės ( ), qė disa duan tė thonė se, nė ato kohė, kėto dy shenja pėrbėnin gėrmat e para tė dy fjalėve, “vjedhur prej Autolikut”.Kėshtu me to (gjurmėt e lopėve tė vjedhura) kapi hajdutin e lopėve tė tij.

Pastaj pėr njė hakmarrje mė tė thellė, hyri nė shtėpinė e hajdutit dhe i pėrdhunoi atij tė bijėn qė quhej Antiklea. Nga ky bashkim i paligjshėm lindi Odiseja.Mitet thonė se Sizifi themeloi vendbanimin Efira, qė mė pas u njoh si Korint.Kur i vdiq i ati, Eoli, fronin ia mori pa tė drejtė i vėllai, Salmoneu, atėherė Sizifi shkoi nė orakulli i Delfit pėr t’u konsultuar se si duhej tė vepronte.

Kėshtu, pasi dėgjoi Sizifi predikimin e orakullit, i erdhi pėr rreth Tirosė, mbesės sė vet, vajzės sė Salmoneut dhe e pėrdhunoi. Por Tiroja i vrau tė dy fėmijėt qė lindi me Sizifin. Ky ndėrkaq, akuzoi Salmoneun se ishte ky qė kishte pėrdhunuar tė bijėn dhe se kėta ishin fėmijėt e tij tė vrarė.

Populli i shqetėsuar u ngrit dhe e dėboi Salmoneun e kėshtu fronin mbretėror e mori Sizifi.Ndėrkohė Zeusi, rrėmbeu Egjinėn njė vajzė tepėr e bukur dhe flinte me tė diku aty rreth Korintit. Babai i saj, perėndia - lumė Asopus, erdhi kėtu nė kėrkim tė vajzės sė zhdukur. Sizifi i tregoi gjithēka Asopusit rreth pėrdhunimit tė vajzės prej kryeperėndisė, Zeusit.

Ky, pasi shpėtoi prej zemėrimit prindėror, urdhėroi perėndinė e vdekjes Hadi, tė kapte pėr fyti Sizifin, si ndėshkim pėr nxjerrjen e sekreteve tė shenjta dhe ta hidhte nė botėn e tė vdekurve. Sizifi i kėrkoi atij t’i tregonte se si viheshin prangat dhe kėshtu e prangosi dhe e mbajti peng. U krijua njė situatė e paparė ndonjėherė, tashmė qė mungonte perėndia e vdekjes!

Estilen

913


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Guri dhe Miti i ''sinkronizuar'' i Sizifit

Mesazh  gjilanasi prej 27.11.15 23:45

Miti i Sizifit



Perėnditė e kishin dėnuar Sizifin tė ngjisė papushim njė shkėmb nė majė tė njė mali, nga  ku guri rrokullisej vetvetiu. Ato kishin gjykuar me tė drejtė se nuk ka ndėshkim mė tė tmerrshėm se puna e padobishme dhe e pashpresė.

Po t’i besojmė Homerit, Sizifi ėshtė njeriu mė i ditur dhe mė i kujdesshmi midis tė vdekshmėve. Megjithatė, sipas njė tradite tjetėr, ai tėrhiqej nga zanati i cubit. Nuk mė duket se ka kontradiktė. Opinionet janė tė ndryshme pėr shkaqet pėrse u dėnua tė bėnte nė ferr punė tė padobishme. Para se gjithash, e qortojnė pėr mendjelehtėsi nė sjelljet me perėnditė. Nuk i ruajti sekretet e tyre. Egina, vajza e Azopit, u rrėmbye nga Jupiteri. I ati u befasua nga kjo zhdukje dhe u ankua te Sizifi. Ky i fundit, qė kishte dijeni pėr rrėmbimin, i premtoi Azopit t’i tregonte me kusnt qė ky t’i jepte ujė kėshtjellės sė Korintit. Midis rrufeve qiellore dhe bekimit tė ujit, ai zgjodhi tė dytin. Pėr dėnim u dėrgua nė ferr. Homeri na tregon gjithashtu se Sizifi kishte lidhur me zinxhirė Vdekjen. Plutoni nuk mund ta duronte kėtė pamje tė shkretė e tė heshtur tė mbretėrisė sė vet. Ai dėgroi perėndinė e luftės qė tė ēlironte vdekjen nga duart e ngadhėnjimtarit.

Tregojnė, gjithashtu, se Sizifit, nė prag tė vdekjes, i hipi nė kokė tė vinte nė provė dashurinė e gruas sė vet. E urdhėroi t’ia hidhte trupin e tij tė lėnė pa varr nė mes tė sheshit tė qytetit. Pėr kėtė e ēuan nė ferr. Dhe atje, i zemėruar nga bindja, aq e kundėrt me dashurinė njerėzore tė sė shoqes, i mori leje Plutonit tė kthehej nė tokė pėr tė ndėshkuar tė shoqen. Por kur erdhi pėrsėri mbi tokė, kur shijoi ujin e diellin, gurėt e nxehtė e detin, nuk deshi tė kthehej prapė nė errėsirėn e skėterrės. Thirrjet, zemėrimet e paralajmėrimet ranė nė vesh tė shurdhėr. Edhe pėr shumė vite, ai jetoi nė harkun e gjirit, pranė detit tė shkėlqyer dhe buzėqeshjeve tė tokės. U desh njė vendim i perėndive. Mėrkuri erdhi dhe e kapi pėr zverku tė pabindurin dhe duke e shkėputur nga gėzimet e tij, e ēoi me forcė nė ferr ku e priste shkėmbi i tij .

Kuptohet se Sizifi ėshtė heroi absurd. Ai ėshtė i tillė si pėr pasionet, ashtu dhe pėr vuajtjet e tij. Pėrēmimi pėr perėnditė, urrrejtja e vdekjes dhe pasioni pėr jetėn bėnė qė tė vuajė njė dėnim tė paparė ku e gjithė qėnia pėrpiqet tė mos pėrfundojė asgjė. Ky ėshtė ēmimi qė duhet paguar pėr pasionet e kėsaj bote. Asgjė nuk na thuhet pėr Sizifin nė ferr. Mitet janė bėrė pėr tė ndezur imagjinatėn. Nė mitin e sipėrpėrmendur shohim vetėm pėrpjekjet e trupit tė tendosur pėr tė ngritur njė gur tė madh, pėr ta rrokullisur dhe pėr t’ju ngjitur pambarim njė tė pėrpjete, dallojmė fytyrėn e ngerdheshur, fagen e mbėshtetur te guri, njė shpatull nėn gurin me baltė rrėshqitėse, njė kėmbė qė e mban, dy duar qė e mbėrthejnė, sigurinė plotėsisht njerėzore tė dy duarve tė bėra plot baltė. Nė mbarim tė kėsaj pėrpjekjeje tė gjatė, tė kufizuar nga hapėsira pa qiell dhe koha pa thellėsi, qėllimi arrihet. Atėherė Sizifi shikon gurin qė nė pak sekonda rrokulliset drejt botės sė poshtme, nga ku duhet tė ngrihet pėrsėri pėr nė majė. Ai zbret nė fushė.

Pikėrisht gjatė kthimit, gjatė kėsaj pauze, Sizifi mė intereson. Njė fytyrė qė lodhet aq afėr gurėve ėshtė bėrė tashmė gur vetė! E shoh kėtė njeri duke zbritur me hap tė rėndė e tė njėjtė drejt vuajtjes pa fund. Kjo orė qė ėshtė si njė frymėmarrje dhe qė pėrsėritet po me aq siguri sa edhe fatkeqėsia e tij, ėshtė ora e ndėrgjegjes. Nė ēdonjėrin nga kėto ēaste, kur ai zbret nga maja dhe zhytet nė strofkat e perėndive, ai qėndron mbi fatin e vet. Eshtė mė i fortė se shkėmbi i tij.

Nėse ky mit ėshtė tragjik, kjo ndodh ngaqė heroi i tij ėshtė i ndėrgjegjshėm. Nė tė vėrtetė, ēfarė vlere do tė kishte vuajtja e tij, nė qoftė se ēdo hap do tė ushqente shpresėn pėr t’ia dalė mbanė? Punėtori i sotėm punon gjithė jetėn nė tė njėjtin vend pune dhe fati i tij nuk ėshtė mė pak absurd. Por ai nuk ėshtė tragjik, pėrveē rasteve kur bėhet i ndėrgjegjshėm. Sizifi, proletari i perėndive, i pafuqishėm dhe i revoltuar e njeh gjithė shtrirjen e gjendjes sė vet tė mjeruar: gjatė zbritjes ai mendon pėr tė. Qartėsia, e cila duhet t’i shkaktonte vuajtje, realizon, nė tė njėjtėn kohė, fitoren e tij. Nuk ka fat qė tė mos pėrballohet me anė tė pėrēmimit.

Kėshtu, nėse disa ditė zbritja bėhet me dhembje, ajo mund tė bėhet gjithashtu me gėzim. Kjo fjalė nuk ėshtė e tepėrt. E pėrfytyroj ende Sizifin duke u kthyer te shkėmbi, dhe dhembja ėshtė nė fillim. Kur pamjet e tokės nguliten fort nė kujtesė, kur thirrja pėr lumturi bėhet shumė e rėndė, ndodh qė trishtimi shfaqet nė zemrėn e njeriut: ky ėshtė ngadhėnjimi i shkėmbit, ėshtė vetė shkėmbi.. Kjo fatkeqėsi e pamasė ėshtė tepėr e rėndė pėr tu pėrballuar. Kėto janė netėt tona tė: Getsemanit. Por tė vėrtetat shtypėse asgjėsohen kur bėhen tė njohura. Kėshtu, Edipi i bindet nė fillim fatit pa e ditur. Nga ēasti kur mėson tė vėrtetėn, fillon tragjedia e tij. Por nė tė njėjtėn kohė, i verbėr dhe i dėshpėruar, ai zbulon se e vetmja lidhje e tij me botėn ėshtė dora e njomė e njė vajze tė re. Atėherė njė e folur e pamasė oshėtin: “Pavarėsisht nga vėshtirėsitė e mėdha, mosha ime e thyer dhe madhėshtia e shpirtit tim mė bėjnė tė mendoj se gjithēka ėshtė mirė”. Edipi i Sofokliut, ashtu si Kirilovi i Dostojevskit, na japin formulėn e ngadhėnjimit absurd. Urtėsia e lashtė takohet me heroizmin modern.

Nuk e zbulon dot absurdin pa ngasjen pėr tė shkruar ndonjė doracak pėr lumturinė. “Ej! Pse nė rrugė kaq tė ngushta. ..? Por ka vetėm njė botė. Lumturia dhe absurdi janė dy fėmijė tė sė njėjtės botė. Janė tė pandashėm. Do tė ishte gabim tė thoje se lumturia lind detyrimisht nga zbulimi i absurdit. Mund tė ndodhė qė ndjenja e absurdit tė lindė nga lumturia. …Unė mendoj se gjithēka ėshtė mirė”, thotė Edipi, dhe kjo fjalė ėshtė e shenjtė. Ajo oshėtin nė gjithėsinė e egėrsuar e tė kufizuar tė njeriut. Ajo na mėson se jo gjithēka ėshtė shteruar. Ajo dėbon nga kjo botė njė perėndi qė kishte hyrė aty me pakėnaqėsinė dhe shijen e dhembjeve tė panevojshme. Ajo e shndėrron fatin nė ēėshtje njerėzore qė duhet tė rregullohet midis njerėzve.

Aty qėndron i gjithė gėzimi i heshtur i Sizifit. Fati i vet i pėrket atij. Shkėmbi ėshtė pronė e tij. Po ashtu, njeriu absurd kur kėqyr vuajtjen e vet, bėn tė heshtin tė gjithė idolėt. Nė gjithėsinė ku papritur ėshtė vendosur heshtja, dėgjohen mijėra zėra tė mrekulluar tė tokės, thirrjet e pavetėdijshme e sekrete, grishjet nga tė gjitha fytyrat janė faqja tjetėr dhe ēmimi i fitores. Nuk ka diell pa hije, prandaj duhet njohur nata. Njeriu absurd thotė “po”, dhe pėrpjekja e tij nuk rresht kurrė. Nė qoftė se ekziston njė fat vetiak, nuk mund tė ketė fat tė lartė ose, tė paktėn, ekziston vetėm njė fat, pėr tė cilin mendohet qė ėshtė fatal dhe i pėrēmuar. Pėr ēfarė mbetet, ai e di veten zot tė ditėve tė tija. Nė kėtė ēast tė vėshtirė kur njeriu kthen sytė nga jeta e vet,. Sizifi duke shkuar drejt shkėmbit, sodit kėtė rrjedhė veprimesh pa lidhje qė bėhet fati i tij, i krijuar prej tij, i unifikuar nėn vėshtrimin e kujtesės sė tij dhe sė shpejti i vulosur me vdekjen e tij. Pėr rrjedhojė, i bindur pėr origjinėn krejtėsisht njerėzore tė gjithēkaje qė ėshtė njerėzore, i verbėr qė dėshiron tė shohė dhe qė e di se nata nuk ka fund, ai ėshtė gjithmonė nė udhė. Shkėmbi vazhdon tė rrokulliset.

Po e lė Sizifin nė kėmbėt e malit! Gjithmonė takojmė barrėn e tij. Por Sizifi na kėshillon njė besnikėri tė lartė, e cila mohon perėnditė dhe ngre shkėmbenjtė. Edhe ai mendon se gjithēka ėshtė mirė. Kjo gjithėsi, kėtej e tutje pa zotėri, nuk i duket as shterpė e as boshe. Ēdo kokrrizė e kėtij guri, ēdo ndriēim mineral i kėtij mali tė zhytur nė terr formojnė nė vetvete njė botė. Vetė lufta drejt majave mjafton pėr tė mbushur zemrėn e njeriut. Duhet ta pėrfytyrojmė Sizifin tė lumtur.

Miti i Sizifit – Albert Camus
Pėrktheu Petrit Sinani
avatar
gjilanasi

396


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye


 
Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi