Ylberi nė legjenda

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė

Ylberi nė legjenda

Mesazh  Elizza prej 01.05.10 16:23

Traktimi mitologjik i legjendės shqiptare mbi ylberin
Agron Tufa

Brezi (nė disa zona tė Dibrės sė Epėrme dhe Lumės quhet shoka), paraqet nė vetvete njė element tė pandarė tė kostumit nacional nė njė shumicė popujsh. Duke lėnė mėnjanė anėn estetike e etnografike, ne do t’i kushtojmė vėmendje vetėm traktimit mitologjik tė pėrdorimit tė tij tė domosdoshėm nė disa krahina tė Shqipėrisė sė Veriut.

Nė Dibrėn Veriore dhe nė Lumė mund tė dėgjosh njė legjendė tė tillė arkaike: “Njėherė ndrikulla shkoi mysafirė te kumara i vet. I ndodhur vetėmpėrpvetėm me tė nė shtėpi, kumarės i ra nė kokė ngasja tunduese e mishit, iu err arsyeja dhe u lėshua mbi ndrikullėn qė tė shkrehte epshin. Ajo, nga ana e saj, duke ndjerė tmerrin e kėtij incesti, doli me vrap nga shtėpia, e ndjekur nga kumara, kaptoi korije e pėrroska, gjersa mė nė fund kumara e arrit maje njė kodre, ku e ēnjerėzoi. Gjatė kohės sė mėkatimit, shokėn e saj tė zgjidhur e rrėmbeu era duke e kthyer nė ylber, si shenjė tė pėrjetshme tė kėtij incesti”.

Nė kėto krahina edhe sot e kėsaj dite, kur shohin ylberin, thonė: brezi (shoka) i ndrikullės.
Duhet rrahur tė analizojmė raportet e ndėrsjella midis dy mitologjemave – ylberit dhe shokės – ne do tė veēojmė dy plane themelore nė studimin e legjendės. I pari – “sipėrfaqėsor”, qė cek motivin fundamental tė incestit dhe i dyti – “vertikal”, i cili na shpie nė arkaikėn e hershme dhe qė na lejon tė merremi me kėrkimet mito-filozofike, dhe gjithashtu, me mitologji krahasuese.

Sipas mendjes popullore shqiptare,mėkati ndrikull-kumar konsiderohet edhe mė i rėndė se motėr-vėlla. E mbėrritur deri nė ditėt tona, legjenda na pėrcjell njė mesazh tė natyrės didaktike. Subjekti i saj ėshtė i grishur t’i kumtoje receptuesit – para sė gjithash – qė “incesti ėshtė punė e keqe”.

Duke njohur tekstet e baladave tė lashta shqiptare, arrijmė nė pėrfundimin se incesti, pėr nga forca fatale, barabitet me gjėmat natyrore, p.sh., me pėrmbytjen e madhe. Nė njė shumicė tė tillė tekstesh mund tė gjesh elemente peripecish tė tilla: forcat e natyrės p-jesėmarrin nė marrėdhėniet e heronjve dhe pėrpiqen gjithėfarėsoj tė pengojnė incestin e pavetėdijshėm (kur motra dhe vėllai, pa ditur gjė pėr lidhjet e tyre tė gjakut, vendosin tė hyjnė nė mėkat, atėherė lind njė tufė zogjsh fatidikė, bie shi gjaku etj.).

Nė Eposin e Kreshnikėve tė shqiptarėve tė veriut, njėrit prej heronjve qėndrorė i ofrojnė tė zgjedhė pėr nuse mė tė bukurėn nga tridhjetė perritė e krahinės. Porse ai, i fyer, e hedh poshtė kėtė propozim me njė ligjėratė tė tillė tė pezmatuar:

-“Zoti ju vraftė, more agėt e Jutbinės!
Po ku a ndie n’mjet tokės e t’qiellės
Se muer vllau motrėn e vet?
Qi tanė bijat e Krahinės ku janė,
Tanė si motra qi po m’duken!”.

Lind pyetja: pėrse ndėr shqiptarė, ndryshe nga njė shumicė popujsh, pėrfshi dhe ata tė gadishuliit ballkanik, incesti mbetet njė ndėr tabutė kryesore? Kėtu kemi tė bėjmė, ndofta, sė pari, me kultivimin e institucionit tė kumarisė (probatinisė) nė rrang shenjtnie dhe sė dyti, me kundrimin e martesės si akt simbolik i “pushtimit tė nuses” pėrmes “fitores mbi babanė apo vėllanė e madh”. Nė rastin e parė, ashiqare, ia vlen tė kthehemi nė kohėrat e shthurjes sė komunitetit primitiv, kur ndodh refuzimi i ngadaltė nga poligamia dhe, si alternativė e mundshme e martesės poligame lind “kumaria”, madje, dhe ndėrmjet mashkullit e femrės. Nė rastin e dytė jemi tė shtrėnguar ta kundrojmė arketipin e dasmės si fakt jo vetėm jetėsor, por edhe shpirtėror dhe mistik nė jetėn e njeriut.

Material tė begatė e origjinal nė kėtė drejtim na jep folklori – jo vetėm nė format e riteve dhe bestytnive, por edhe nė trajtėn e eposeve e pėrrallave qė kanė mbėrritur gjer tek ne. pėr ilustrim, vlen tė pėrmendim studimin antologjik tė Vladimir Propp-it, “Morfologjia e pėrrallės”, nė tė cilin rrėfehet pėr vriante tė ndryshme tė subjektit tė pėrrallės. Pėr shembull, pėr tė marrė princeshėn pėr grua, heroi i pėrrallės ėshtė i detyruar tė mundė Gjarpėr Gorinicin, Koshēejen apo ndonjė tjetėr pėrbindėsh, domethėnė, sipas Propit, tė ashtuquajturin “dėmtar” qė, si rregull, na del se ėshtė jo kush tjetėr pos babait (apo njė tjetėr njeriu tė afėrt) tė princeshės.

Pėrralla, pa dyshim, shfaqet jo vetėm pasqyrim i arkaikės mentale tė popullit, por edhe vetė sikur i i mponon njeriut tė lashtė ato apo tė tjera etalone etike. Kėtu vetvetiu tė shkon mendja te konkluzioni frojdist e tė gjeturit burrė pėr vete me funksionin e babait pėr gruan (apo nusen) si dhe pėr shkėmbimin e njėrit me tjetrin. Kėto shpjegime tė tabusė incestuale na duken nga mė bindėset, pėrderisa, njeriu i vjetėr zor tė ketė marrė erė nga nga kodet gjenetike dhe ashiqare, pak e ka vrarė mendjen mbi faktin se nga flligėshtia e pėrhershme e gjakut, herėt apo vonė, mund tė lindin nė familje monstra.

Megjithatė, vetė mendimi se vėllai qė martohet me motrėn e vet ka pėr borxh (qoftė edhe nė kuptimin simbolik, qoftė edhe nė nivelin e pavetėdijes) tė “triumfojė” mbi babain e tij, domethėnė, ta zėvendėsojė atė nė gjithēka ka tė bėjė me vajzėn, duke kryer nė kėtė mėnyrė atėvrasje simbolike, ky mendim duket e ka trembur njeriun dhe ka shkuar nė tė kundėrt me normat e tij etiko-morale. Kėsisoj, mbase pikėrisht pėr kėtė, martesa ndrikull-kumarė ėshtė konsideruar si mėkat edhe mė i madh se sa martesa ndėrmjet tė afėrmve me lidhje gjaku.

I rikthehemi ylberit dhe shokės. Nė zona tė ndryshme tė Shqipėrisė sė veriut, ylberi ka disa emėrtime: “brezi i Shėn Mėrisė sė Virgjer”, “brezi i Diellit”, “brezi i Zoodiakut” (P. Bogdani), “brezi i Perėndisė”, “Brezi i Havės”, “brezi i Muahmetit” etj.

Pra, vlen tė theksohet se ylberi shpesh merrej si njėfarė dėrgese nga sipėr, si njė shenjė hyjnore. Nė tė tilla rrethana, legjendėn pėr ylberin ia vlen ta kqyrim si subjekt tė ngarkuar me didaktikė tė vonė religjioze, ku femra iu kundėrvu mėkatit seksual, ndonėse, e nėnshtruar me pėrdhunė, konsiderohet tashmė si martire dhe nė shenjė tė pastėrtisė dhe shenjtėrisė sė vuajtjeve tė saj, nė qiell shfaqet shenja hyjnore e dėrguar nga lart.

************

Nėse flasim pėr interpretim arkaik tė kėsaj legjende, duhet tė kujtojmė atė ēka mė sipėr pėrmendėm shkarazi. Dhe pikėrisht atė qė, incestin e pavetėdijshėm e pengonin vetė elementėt e natyrės, duke i shpėrqendruar pjesėmarrėsit potencialė tė incestit (po, dhe duke i gjymtuar) me gjithėfarė stihish. Pėrveē gjėmave tė ndryshme, enumėrohet edhe pėrmbytja e madhe, forca tragjike e sė cilės barabitet me gjėmėn e mėkatit, siē jo rastėsisht, do ta shohim mė poshtė.

Siē dihet, nė shumicėn e popujve ekziston pėrfytyrimi i dasmės sė pėrjetshme mes qiellit dhe tokės, madje, si rregull, toka paraqitet nė rolin e femrės, kurse qielli – nė rolin e mashkullit (egjiptianėt dhe disa popuj tė tjerė kanė tė kundėrtėn). Interesante ėshtė se dasma e qiellit me tokėn ka zanafillė incestuale (toka sė pari lind qiellin - Gea pjell Uranin – kurse mė pas e merr pėr burrė), ndonėse nė kėtė stad zhvillimi tė kozmogonisė, incesti nuk qortohet, por pėrpkundrazi, merret si njė gjė krejt e natyrshme dhe e domosdoshme (krahasojeni me subjektet e mėvonshme, kur lulėzon motivi i incestit, p.sh., me mitin e Edipit... ). Mjeti mė i drejtpėrdrejtė i bashkimit tė tokės me qiellin paraqitet shiu, vaditėsi, mėkuesi dhe pllenuesi i barkut bujar tė mėmė-tokės.

Rrjedhimisht, pėrmbytja – vepron nė llojin e vet si njėfarė katarsisi, qė pastron dhe nė tė njėjtėn kohė ushqen tokėn, simbolokisht muand ta quajmė veēse si njė akt seksual tė qiellit me tokėn (se pėrmbytja s’ėshtė gjė tjetėr veēse rrjedhojė rrebeshesh tė bollshme). Sipas dėshmive tė A. Afanasievit (“Pikėpamjet poetike tė sllavėve nė natyrė”, V.1, fq. 362), “njė legjendė bullgare pohon se para pėrmbytjes biblike, nuk ka patur ylber; po kur toka u tha dhe Noeja i solli Zotit fli, atėherė Perėndia i premtoi atij se pėrmbytje nuk do tė ketė gjer nė ardhjen e dytė tė Krishtit, dhe si dėshmi, na dhuroi ylberin e tha: “Pėrderisa tė shndrijė nė qiej ylberi – nuk keni pse tė frikėsoheni, po kur ylberi tė zhduket – kjo ka me qenė shenjė se dita e gjykimit tė tmerrshėm po afron...”.

Nė pėrmbledhjet me dorėshkrime tė vjetra apokrifike, thuhet “Ylberin e krijoi Zoti pas pėrmbytjes” (Pėrmbledhja Apokrifike e vitit 1531)... “pas pėrmbytjes, Zoti vuri njė hark nė qiell si shenjė dalluese pėr pėrmbytjen e dytė qė do tė ndodhė”... Ky ēast solemn lidhet me “dhjatėn” qė Zoti jehova i dha Noesė. Ja se si interpretohet kjo “dhjatė” nė enciklopedinė “Mitet e popujve tė botės”: “Zoti fillon me ndėshkimin e tokės pėr shkak tė mėkateve tė njeriut me rrotullimin e rregullt tė stinėve tė vitit pėrpara: “Nė tė gjitha ditėt e tokės, mbjellja dhe korrja, zhegu e thėllimi, dimri dhe vera, dita dhe nata nuk do tė ndalen” (8,22).

Noeja qėndron para Jehovait si stėrgjysh i njerėzimit tė ardhshėm dhe si Adam i ri qė merr nė fillim po tė tilla bekime: “shtohuni dhe shumohuni, dhe mbushni tokėn!” (9,11)”. (22,24). Dhe kėshtu, para nesh na del njėfarė rrethi i premtuar, kėtu vetvetiu mendja tė shkon te analogjia e formės harkore tė ylberit. Sidoqoftė, harku ėshtė veēse pjesa e dukshme e ylberit. A. Afanasjevi, nė veprėn e njohur “Pikėpamja poetike e sllavėve nė natyrė”, shkruan: “Forma gjysmėrrethore e ylberit tė ēon ndėrmend, dashje padashje njė unazė gjigande qė pėrqaf tokėn.

Nė Bavari atė e quajnė himmelring, sonnenring..., madje disa besojnė qė nė asnjė mėnyrė ajo nuk duhet quajtur me emrin e vet, porse vetėm nėpėrmjet eufemizmave “Unaza qiellore”, qė tė mos biesh nė pushtetin e djallit...” (1,358). Kėshtu pra, ē’do tė thotė “unazė”? Unaza ėshtė shprehje e qarkullimit tė natyrės dhe nė tė njėjtėn kohė, unaza ėshtė paraqitja e stėrlashtė simbolike e kohės. Kujtojmė se indianėt dhe keltėt e lashtė me “gjarprin qė kafshon bishtin e tij” – se pikėrisht me vizatime tė tilla, si rregull, janė gdhendur sarkofagėt dhe pėrmendoret e varreve tė lashta.

Meqė ra fjala, ekziston nė njė shumicė popujsh emėrtimi “gjarpėr i ylbertė”. “Nė trajtėn e njė gjarpri tė ylbertė lidhen pėrfytyrimet pėr frymėn e ujrave, gjarprin – monstėr, kristalin magjik (nė tė cilin pasqyrohet spektri ylberor), i cili shfrytėzohet nga magjistricat; ylberi asocionon me shiun dhe magjinė e plleshmėrisė”.

(Mitologjia. Fjalori i madh enciklopedik nėn redaktimin e E. M. Meletinskit, Moskė, 1998, f.462). nėse ylberi ėshtė shprehje e qarkullimit nė natyrė, atėherė, si dhe nė rrjedhėn e kohės, nė ylber ka njė gjysmėrreth tė ndritshėm, mbitokėsor, tė qiellt, apo, nėse e doni, hyjnor, sikundėr pjesa tjetėr ėshtė e errėt, nėntokėsore, e vdekshme.

Kėtu ėshtė krejt me vend tė kujtojmė pėr brezin (shokėn) si pėr gjendjen e parė mitike tė ylberit. Nė shumicėn e popujve, barku identifikohet me vetė jetėn (te indianėt e vjetėr barku konsiderohet si rezervuar i energjive “Agni”: “Nė letėrsinė postindiane agni konsiderohet gjithashtu nė aspektin fiziologjik si elemnt i organizimit tė gjallė – zjarri i “barkut” (“audaria)”. (Induizėm. Xhajnizėm. Sikhizėm: fjalor. Moskė, 1996): Ndėr sllavė vetė fjala “bark” ka patur kuptimin zanafillor “jetė”, “ekzistencė”).

Brezi (shoka) i lidhur pėrreth barkut mund tė simbolizojė qarkullimin e kohės, tė cilės, sipas dhjatės sė Perėndisė, i ėshtė e nėnshtrueshme gjithēka nė natyrė. Madje, sipas gjitha gjasave, ajo pjesė e brezit qė gjendet direkt pėrpara, domethėnė qė mbulon pjesėn e pėrparme tė barkut, pėrgjigjej pėr ditėn, pėr natėn, d.m.th., pėr ekzistencėn mbitokėsore tė njeriut; kurse ajo pjesė e brezit qė mbulonte shpinėn dhe gjendej mbas shpine, mbartte nė vetvete kuptimin e territ, natės, udhėtimeve nėntokėsore tė shpirtit (krahasojeni p.sh., me besimet e indigjenėve jugoamerikanė, pėr atė qė vdekja e shoqėron njeriun gjithandej, duke shkelur pas thembrave tė tij, d.m.th., duke u fshehur pas shpinės sė tij), kėsisoj, brezi shndėrrohet nga njė objekt veshjeje nė njė objekt tashmė magjik, nė fetish, nė talisman.

Pėrkatėsisht, kėputja ose humbja e brezit (siē mė sipėr pėrmendėm, kėputje e rrethqarkullimit tė kohės dhe jetės nė natyrė) ka domethėnien e humbjes sė mbrojtjes, koritjes apo dhe vdekjes. Njė interpretim i tillė i legjendės shqiptare tėcituar nė fillim, na duket mjaft i arsyeshėm. Duke kryer dhunė incestuale, kumara e privoi motrėn e tij (ndrikullėn) edhe nga brezi magjik, duke kryer mėkat tė dyfishtė ndaj saj.

Megjithatė, nga pikėpamja e vetėdijes arkaike, incesti ėshtė po aq akt seksual legjitim, sa dhe ēdo tjetėr lloj i kėtillė (material mbi kėtė na japin pėrvojat e kulturave pagane, tė ruajtura nė njė masė mė tė madhe ndėr sllavė, nė tė ashtuquajturėn “svalnie grjeha” (njė lloj orgjie seksuale pa dalim marrėdhėniesh farefisnore A. T), e cila ndodhte nė natėn e Ivan Kupalės), pas sė cilės shfaqej ylberi si simbol i plleshmėrisė dhe katarsisit mallėngjyes tė natyrės.

Te po ai Afanasjev, lexojmė: “... njė forcė magjike i jep Homeri brezit tė Kipridės, endun fijesh ari: nė tė fshihej gjithė hijeshia, miklimi i dashurisė dhe dėshira e fshehtė qė tundonte arsyen; duke pėrdorur kėtė brez, Hera e joshi Zeusin...”(1,360). Disa thyerje tė njėpasnjėshme na japin, megjithatė, shkas ta lidhim ylberin pikėrisht me lidhjen martesore mitike dhe plleshmėrinė. Pėrveē kėsaj, nė po atė libėr tė Afanasjevit, ka lidhje dhe legjenda e mrekullueshme lituaneze pėr Laumėn (nimfėn qiellore) dhe Zotin e naltė Perkunas (analog me Perunin sllav, rrufehedhės), ēka me tė vėrtetė tė ēon ndėrmend legjendėn shqiptare pėr lindjen e ylberit.

Siē duket, gjer te ne ka mbėrritur njė nga variantet mė tė vona tė legjendės pėr ylberin, e ngarkuar me didaktikėn e pėrditshme, ndėrsa, duke gjykuar nga pėrpjekja jonė e analizės mitologjike krahasuese, me tingėllimin e saj arkaik, kjo legjendė paraqet nė vetvete njė nga mitet margjinale kozmogonike tė krijimit tė botės nga martesa e tokės me qiellin.
avatar
Elizza

225


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye


 
Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi